Birželio 29 d. buvo Anykščių krašto architekto, politiko, literato, poeto, kultūros organizatoriaus, Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureato, mirusio šių metų pradžioje, Žilvino Prano Smalsko gimimo dienos data. Feisbukas draugams priminė Jo gimtadienį, neprirašęs tiesos – amžinąjį atilsį. Tad feisbuke jį pasveikino 34 draugai… Rašė happy birthday; su gimtadieniu!; su tortadieniu!; linksmo gimtadienio!; sveikinimai ir t. t.
Kitas, žiūriu, parašė: „<…> gal jums su pomete (atmintimi) ne visai gerai. Užuojauta“. Taip pabandė priminti tokiems feisbuko „draugams“ tikrąją padėtį – kad žmogaus juk nebėra. Žodžiu, pakvietė atsitokėti – ką sveikinat?
Dar, mačiau, prasmingą įrašą muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius parašė: „Palikai ne tik pėdsakus mūsų gyvenime. Palikai galimybę toliau minti Tavo pėdsakus…“ Ačiū už gražų žodį išėjusiam.
Kiti du irgi prisiminė, kad nebėra Kūrėjo, tai paliko įrašus: „Ilsėkis ramybėje. Su gimtadieniu, Žilvinai“; „Jam šiandien būtų sukakę 62, ilsėkis ramybėje“.
Grįžkime trumpam prie tų linksmai, bet trumpai sveikinusiųjų. Akivaizdu, kad neretai feisbuko sveikintojai rašo automatiškai. Čia net negali būti jokios kalbos apie nuoširdumą – jei net ničnieko nežino apie tą žmogų, bet vienu kitu banaliu žodžiu pasveikina, ir jaučiasi esąs „draugas“. Na, „draugas“ dėl skaičiuko, ne kitaip. Gal kelišimtasis koks, tikrai nėjęs kartu su gerb. Žilvinu jo kūrybiniu keliu. O Jo kūrybinis kelias buvo gražus ir prasmingas.
Kiek žinau, yra kažkokia galimybė artimiesiems uždaryti mirusiojo paskyrą, kad nekiltų panašių nesusipratimų, bet ne čia esmė. Reikalas tas, kad čia reikia kalbėti apie susvetimėjimą ir kai feisbuko paskirtis – susisiekti su draugais, šeimos nariais ir kitais žmonėmis, dalytis informacija – gerokai pasikeičia dėl žmonių-robotų. Kitaip aš jų – tų sveikintojų, rašančių „su tortadieniu!; linksmo gimtadienio“ mirusiajam, – nė negaliu pavadinti. Robotizavimasis, kalbant apie žmonių santykius, yra labai blogai. Visai kas kita, kai robotizuojami ir automatizuojami įvairūs procesai: robotai siurbia grindis, plauna langus, pjauna žolę, net operuoja. Tik ar gali robotas nuoširdžiai pasveikinti kitą žmogų?
Kaskart, įvažiuodama į Anykščius, regiu du masyvius vilkus ir prisimenu posakį (nes ir Žilvinas mėgdavo pajuokauti):
– Avis visą gyvenimą ko labiausiai bijo?
– ……………. (čia turėtų būti Jūsų, mieli skaitytojai, atsakymas, ir numanau, kad atsakytumėte, kad vilko bijo, tiesa?)
– O ją, tą avį, suvalgė piemuo…
Nebūkime vieni kitiems lyg kokie vilkai. Nebijokime to, ko nereikia bijoti – artimesnio žmogaus pažinimo, nuoširdumo. Jeigu jau sveikiname, tai gal galime nuoširdžiai ir galvodami apie tą pažįstamą žmogų? Abejingumas savotiškai žudo.
Žilvino Prano Smalsko feisbuke yra daug gražių įrašų. Ir gerai, kad jie primena mums menininką, „Anykščių menininkų asociacijos“ pirmininką, „Gatvės galerijos“ įkūrėją. Gal pažiūrės, pasidomės tie, kas norėjo kartu paminėti gimtadienį… Pamatys Jo darbų, išgirs Jo eilių. Kai kas išlieka ilgam.
truputį > anekdotas >> avis bijo kada ją suvalgys piemuo