Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Ypač daug Anykščių kultūrai ir muziejininkystei nusipelniusi Teresė Mikeliūnaitė stengėsi išsaugoti ir Anykščių rajono archeologinius paminklus.

Vartant senus „Kolektyvinio darbo“ numerius, maždaug nuo 7 – to praėjusio amžiaus dešimtmečio ima ryškėti vis didesnis dėmesys Anykščių krašto istorijai. Ne tik „revoliucinei“, bet ir senajai pagoniškajai. 1969 metų balandžio 1 dienos numeryje publikuotas vienos žymiausių Anykščių kultūrininkių, kraštotyrininkės Teresės Mikeliūnaitės straipsnis „Saugokime kultūros paminklus“. Iš jo net dabar, praėjus beveik 50- dešimčiai metų, galima sužinoti daug ką įdomaus.
Pateikiame jo fragmentą.

„Kai pamatome straipsnio pavadinimą „Saugokime kultūros paminklus“, į mus padvelkia akademiniu šalteliu: aišku, čia bus kalbama apie žilą senovę, apie kažkokius kapinynus, senovės stovyklavietes ir gyvenvietes – visa tai, kas dažnam nūdieniam žmogui atrodo tolima, nelabai aišku ir nelabai reikalinga.
O taip neturėtų būti. Kultūros paminklais domėtis ir jais rūpintis privalo visi.
Mes norime turėti savo istoriją, ir mes ją turime. Tiesa, ji dar nėra kaip reikiant ištirta: rašytinės žinios apie mūsų praeitį gausėja tiktai nuo X a., be to, jos dažniausiai neobjektyvios, nes būdavo pateikiamos lietuvių priešų – kryžiuočių ir kalavijuočių kronikininkų, kurie iš viso lietuvių žmonėmis nelaikė. Tačiau mūsų mokslininkai, mūsų istorikai jau dabar daug ką išaiškino, daug ką ištyrė ir dar daug ką ištirs. Žinoma, visko iš karto jie negali aprėpti. Krašto praeitis tyrinėjama sistemingai ir detaliai, einant nuo vieno objekto prie kito. Tai labai sudėtingas ir sunkus darbas. Jį dirbdami, mokslo žmonės negali apseiti be plačiausios visuomenės pagalbos: be mūsų inteligentijos, darbininkų, kolūkiečių, moksleivių talkos.
Kaip ta talka turi reikštis?
Pirmiausia – išsaugoti paminklus.
Tačiau norint saugoti būtina žinoti, kokie paminklai yra, kokios pagrindinės jų rūšys.
Reikia pabrėžti, kad kultūros paminklo sąvoka labai plati, o patys kultūros paminklai labai įvairūs. Skiriamos 4 pagrindinės jų kategorijos: archeologiniai, istorijos, architektūros ir dailės.
Šiame straipsnyje norėtųsi plačiau charakterizuoti pačius seniausius kultūros paminklus – archeologinius, kuriuos vienas mokslininkas taikliai pavadino žemėje užkonservuotu lobiu. Tai iš tikrųjų lobis, kuris laukia archeologo rankos, akies ir proto ir kuris, tos rankos paliestas, prabils apie tai, ko mes dar nežinome, ką dengia praeities ūkanos. Archeologiniams paminklams priklauso senovės sodybvietės ir gyvenvietės, gynybinės vietos – piliakalniai, senovės kulto ir laidojimo vietos, t.y. alkakalniai, senovės kapinynai, be to, įvairūs žemėje aptinkami lobiai ir smulkesni archeologiniai radiniai.
Patys gražiausi ir įspūdingiausi iš mūsų archeologinių paminklų yra piliakalniai. Jie, sudarydami neatskiriamą mūsų peizažo dalį, akį traukia savo didingumu ir paslaptingumu. Arti jų tarsi pajunti amžių kalbą, jautiesi šimtais gijų susijęs su tais, kurie prieš tūkstantmečius yra čia gyvenę, dirbę, kovoję. O kiek padavimų, legendų išgirstame apie juos, jeigu tik pasidomime.
Piliakalniai – buvusių pilių – tvirtovių vieta, gynybos vieta. Dažniausiai tai kalvos, kurios turi žymių, jog kadaise prie jų savo ranką pridėjo žmogus ir suteikė joms dirbtinę išvaizdą: sukasė stačius šlaitus, supylė apsauginius pylimus, įrengė kitus įtvirtinimus: griovius, perkasus.
Nesuardytų, nesuartų piliakalnių paviršių dabar dengia juodos žemės sluoksnis, kuris yra vadinamas kultūriniu sluoksniu. Jame randame senovės žmogaus egzistencijos pėdsakų: lipdytų puodų šukių, akmeninių kirvukų, ietgalių, senovinių papuošalų. Štai mūsų rajono Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį 1906 m. moksliškai tyrinėjęs dr. J. Basanavičius rado ginklų liekanų, ašarų puodelių, gerai išsilaikiusią žalvario grandinėlę ir kitokių radinių. Visa tai padėjo nustatyti piliakalnio amžių. Manoma, kad Šeimyniškėlių piliakalnis yra ankstyvojo feodalizmo laikotarpio, taigi maždaug X-XIV amžiaus.
Nemaža radinių rasta ir Andrioniškio piliakalnyje: koklių fragmentų, kardų, monetų, žalvarinių žiedų, segių. Nustatyta, kad jie maždaug XII-XIV amžiaus. Visi tie radiniai reikšmingi mokslui: jie daug pasako apie visuomeninį, kultūrinį ir politinį mūsų krašto gyvenimą gilioje senovėje.
Piliakalnių mūsų rajone yra apie 20. Be paminėtų, mes dar turime Storių ir Liudiškių piliakalnius Storių apylinkėje, Ilgės – Šeimyniškių apylinkėje, Buteikių – Kurklių apylinkėje, Buivydų – Trumbatiškio apylinkėje, Vargulių – Staškūniškio apylinkėje, Varniškių – Debeikių apylinkėje, Kavarsko piliakalnį Budrių apylinkėje ir kt. Šie piliakalniai nėra išsamiau moksliškai tyrinėti, jie dar saugo savo paslaptis, laukia „savo“ mokslininko.
Be piliakalnių mūsų rajone yra labai daug senkapių. Jų skiriamos dvi grupės: vadinamieji plokštiniai kapinynai ir pilkapiai. Plokštiniai kapinynais vadinamos tokios senovinės kapinės, kurios dabar tiesiog nesiskiria nuo žemės paviršiaus ir kurių vietą galima nustatyti tiktai iš senų žmonių pasakojimų arba iš radinių. Mat senovėje čia žmonės būdavo laidojami, iškasant duobę lygiame lauke, kartais, galbūt, supilant ant žemės nedidelį žemės kauburėlį, kuris vėliau išnyko. Taip ir liko, iš paviršiaus žiūrint, plyna vieta. Ir tik atsitiktinai, pvz., vėjui nupusčius smėlį ar vandeniui nuplovus viršutinį žemės sluoksnį, atsidengia kapinynas.
Kaip minėta, plokštinių kapinynų mūsų rajone yra labai daug. Tai Degionių, Piktagalio, Pusbačkių kapinynai Dabužių apylinkėje, Dauneikių, Legų, Varkujų – Varniškių, Meldučių, Kalvelių ir kt. kapinynai Debeikių apylinkėje, Klevėnų, Voversių, Gudiškių senkapiai Skiemonių apylinkėje ir t. t. Daug bėdos su šitais kapinynais turi nepatyrę visuomeniniai paminklų apsaugos inspektoriai, kurie, norėdami patikrinti šių paminklų būklę, ieško jų ir... kartais neranda. O taip atsitinka dėl to, kad ieškoma kapų, kažkuo primenančių dabartinius: su antkapiais, paminklais. O plokštiniai kapinynai tokios atributikos neturėjo ir neturi. Kaip minėta, norint juos surasti, reikia teirautis senesnių žmonių arba remtis anksčiau paminklus tikrinusių žmonių pateiktais duomenimis.
Kita senovinių palaidojimų rūšis yra pilkapiai. Jie jau išsiskiria iš aplinkos, yra lengvai pastebimi. Pilkapiais vadinami tokie kapai, kur, palaidojus mirusį, viršum būdavo supilamas aukštas sanpilas. Pilkapiai kartais būdavo apkasami grioviais, o kartis apdedami akmenų vainikais. Šiuo metu pilkapiai žemės paviršiuje išsiskiria mažesniais ar didesniais kauburiais. Žmonės juos mėgsta vadinti „milžinkapiais“, „prancūzų kapais“, „švedkapiais“.
Mūsų rajone pilkapių taip pat nemaža. Palyginus su kitais, neblogai išsilaikę Legedžių pilkapiai, esantieji Anykščių miesto pakraštyje, pagal Šventąją nusidriekusiame miškelyje. Be to, žinomi Šventupio pilkapiai Debeikių apylinkėje, Milaikišių pilkapis Juostininkų apylinkėje, Šiaulių pilkapiai Rubikių apylinkėje, Mūrelio pilkapiai Storių apylinkėje, Grikiapelių pilkapiai Svėdasų apylinkėje ir daugelis kitų.
Visi šitie senovės kapinynai – tiek plokštiniai, tiek pilkapiai - reikšmingi tuo, kad, tyrinėjant juos, iš mirusiųjų laidojimo būdo, įkapių galima labai daug ką pasakyti apie senųjų laikų visuomenės kultūrą ir gyvenimo būdą. Aišku, šiuos senkapius taip pat reikia išsaugoti mokslui.
Dar viena archeologinių paminklų rūšis yra istoriniai akmenys: pėduotieji, su ženklais, aukurai arba tiesiog tokie, apie kuriuos žmonės pasakoja įvairiausių legendų ir padavimų.
Labai įdomūs yra pėduoti akmenys. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 150. Mūsų rajone žinomas Mogylų kaimo akmuo su iškalta pėda, pėduotas Paelmio akmuo, Zabielynės k. akmuo su arklio ir jaučio pėda, Kunigiškių kaimo akmuo su „velnio pėda“. Archeologų nuomone, dauguma šitų pėdų buvo iškaltos akmens amžiuje, kai dar viešpatavo totemistinės pažiūros ir buvo paplitusi magija. Jos vaizdavo ne kokių nors dvasių, bet gyvų žmonių pėdas. Manoma, kad tokiais pėduotais akmenimis buvo ženklinamos genties žemių ribos. Matriarchato laikotarpiu tam paženklinimui galėjo būti kalamas motinos – giminės pradininkės – kojos pėdos atvaizdas, patriarchato laikotarpiu – tėvo. Tai buvo savotiškas tabu ženklas, saugąs šeimyninės bendruomenės žemes ir vandenų plotus. Patriarchato laikotarpiu, matyt, tais pačiais tikslais buvo iškaltos ir kai kurių naminių gyvulių ar žvėrių pėdos.
Yra akmenų su kitokiais ženklais, rombais, saulėmis, lygiakraščiais kryžiukais, kurie senovėje simbolizavo saulę. Manoma, kad tie akmenys yra susiję su senovės lietuvių religija.
Be to, yra tiesiog akmenų – aukurų. Buvusiu aukuru laikomas ir garsusis mūsų Puntukas. Pasak padavimų, einančių iš lūpų į lūpas, senovėje ant jo buvo aukojamos aukos.
Maždaug šitaip atrodo svarbesnių mūsų archeologinių paminklų mozaika, tokius paminklus mes turime išsaugoti. Deja, praktiškai ne visur šie paminklai yra saugomi. Pasitaiko faktų, kad paminklai žalojami, net sunaikinami. Gal dėl nežinojimo, o gal ir dėl nihilistinės pažiūros į paminklus prieš keletą metų statyboms buvo panaudotas Žiogų kaimo akmuo su iškaltais ženklais, išardytas Riklikių piliakalnis netoli Kavarsko, suartas Remeikių kaimo senkapis Skiemonių apylinkėje, Mackonių kaimo pilkapis Staškūniškio apylinkėje.
Suorganizavus paminklų būklės patikrinimą 1968 m. pabaigoje, paaiškėjo, kad kai kurie archeologijos paminklai ardomi ir dabar: suarta dalis Budrių senkapio „Atžalyno“ kolūkyje, ariamas Storių kaimo kapinynas, vadinamas „Kapeliais“, Užugojų senkapio apsauginė zona „Puntuko“ kolūkyje, ariamas Pagrušės senkapis Naujasodžio tarybiniame ūkyje ir Mackonių kaimo radinių vieta Jakšiškių tarybiniame ūkyje. Kasant duobes bulvėms, ardomas Liudiškių kaimo kapinynas Storių apylinkėje ir Kilėvos senkapis Trumbatiškio apylinkėje.“

- ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta