Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Viena blondinė sako kitai:
– Mano vaikinas panašus į Dievą.
– Kaip tai? Netikiu, parodyk foto.
– Žiūrėk.
– O, Dieve!!!
- Matai, sakiau..

Komentaras

Taigi:„Lietuvoje nėra opozicijos, yra tik kovos dėl valdžios lovio gaujos. Tai, kad pasivadina opozicija, automatiškai netampa tikra opozicija."

Komentuoti
Būtent ši reprezentacinė Paryžiaus Eifelio bokšto nuotrauka buvo visų Mildos Telksnytės kelionės įspūdžių pagrindine nuotrauka.

Laikoma, kad Tarybų Sąjunga buvo viena uždariausių šalių pasaulyje. Tačiau žinios apie „kapitalistinį pasaulį“ pasiekdavo ir šios valstybės piliečius. 1975 metais „Kolektyvinis darbas“ publikavo Prancūzijoje su kitais TSRS žurnalistais viešėjusios Mildos Telksnytės įspūdžius.

Visų pirma – reikalas

Kad ir kaip svajingai būtų pristatomos godos apie nuo vaikystės svajotą pamatyti Paryžių, apie iš romanų pažįstamas šio mieto gatves ir kultūros objektus, tačiau tarybinė santvarka turėjo savo taisykles. Romantika, menas ir jausmai – po „teisingo“ reikalo. Šiuo atveju „teisingas reikalas“ – pristatyti Paryžių kaip revoliucinį kovos su buržuazija miestą. Todėl kelionės įspūdžiai ir pradedami skyreliu „Komunos mieste“.
„Ir štai po kelių valandų skridimo kartu su grupe tarybinių žurnalistų aš Paryžiuje, 1871 metų Komunos mieste. Pirmoji ekskursija autobusu. Pirmi žvilgsniai į Paryžiaus gatves, bulvarus, aikštes. Vaikštau grindiniu, kurio akmenys dar tebepamena pirmosios pasaulyje revoliucijos barikadas, komunarus, iki paskutinio šovinio gynusius savo Komuną“, - taip, tonas į ką turi orientuotis tarybinis žmogus, aiškiai nurodytas.
Tolimesnės eilutės kelia mintį, kad įspūdžiai po kelionės į „kapitalistinį pasaulį“ turėjo būti itin kruopščiai patikrinti, papildyti, išcenzūruoti. Esmė ta, kad M.Telksnytė rašo, kad tarybų šalies delegacija Prancūzijoje lankėsi rugsėjo mėnesį, o prisiminimai publikuojami tik sausio mėnesį... Sunku patikėti tuo, kad apie kelionės įspūdžius autorė būtų rašiusi po keturių mėnesių nuo kelionės, kai įspūdžiai ima blėsti. Greičiau jau teko susidurti su cenzūra ir ne bet kokia, o aukščiausio lygmens, nes ir toliau skaitant apie Paryžių jis pateikiamas tikrai ne kaip meilės ir romantikos, o kaip revoliucijos įvykių ir veikėjų miestas: „Netoli nuo Naujojo tilto, kuris yra pats seniausias tiltas Paryžiuje, Dofino gatvėje yra namas su iškaba „Odiusono hotelis“. Čia pačioje pastogėje esančiame kambarėlyje gyveno vienas iš Paryžiaus Internacionalo biuro įkūrėjų Lui Eženas Varlenas, kartu su kitais darbininkais parašęs pirmąjį manifestą <...> Toliau eidami Senos pakrante link Paryžiaus Katedros, praeiname kavinę „Senasis ąžuolas“. Kavinė taip pat vadinosi ir Komunos laikais. Šiame name vyko pirmieji Internacionalo narių susirinkimai. O jeigu pereisime Siti salą ir atsidursime kitame upės krante, netoli ir Rotušės aikštė. Rotušėje visuotiniu balsavimu Paryžiaus liaudis išrinko Komuną. Aikštėje stovėjo barikados, prie patrankų budėjo gvardiečiai. Vakarais paryžiečiai rinkdavosi į liaudies klubą San- Nikola-de-Šano bažnyčioje, kur, gaudžiant vargonams, skambėdavo „Marseljetė“, kalbėdavo oratoriai, po kiekvienos kalbos gotiškais skliaustais nuaidėdavo plojimai ir šūksniai „Tegyvuoja Komuna“. 72 dienas išsilaikė Paryžiuje pirmoji pasaulyje proletariato diktatūra“, - lyg partijos ideologų padiktuotos mintys sekė toliau.
Ir tik po šios duoklės ideologijai pagaliau atsiranda galimybė pasakyti nors ir kuklų, bet panašu, kad tikrą įspūdį: „Šiandien visi Paryžiaus svečiai stengiasi pabuvoti Monmartre. Ir mes kylame stačiomis gatvelėmis į aukščiausią miesto kalną, kurio viršūnėje stovi Sakr- Kior bažnyčia. Visus traukia iš čia atsiveriantys miesto vaizdai ir po atviru dangumi nuolat veikianti dailininkų darbų paroda. Čia, aikštėje, po žaliais kaštonais iškabinę įvairiausių formatų drobes, sėdi dailininkai, arba, čia pat išdėlioję dažus, dirba prie naujo paveikslo. Gal būt, diena bus sėkminga – kažkam iš gausiai čia besilankančių turistų patiks kuris nors jo tapybos darbelis ir dailininkas jį parduos“, - net labai plačiai, lyginant su iki tol, nuo „teisingos“ kelionės aprašymo nuklydo, o greičiau cenzūra leido nuklysti, autorė.
Tačiau neilgam: „Ir Monmartro kalnas, kaip ir daugelis Paryžiaus gatvių ir aikščių, mena komunarus, paskutines Komunos gyvavimo dienas. Tai čia, ant Monmartro kalno, buvo nukankintas Varlenas, savo gyvenimą paaukojęs Komunos reikalui. 
Komunarų atminimui padedame raudonus gvazdikus Per-Lašezo kapinėse, prie sienos, kur buvo sušaudyti paskutiniai beginkliai komunarai“, - toliau „teisinga“ linkme pasakojo turistė.
Panašu, kad arba tarybinė delegacija taip skyrėsi nuo visų kitų (o gal sąmoningai juos buvo bandoma tuo įtikinti), kad tarybiniai žmonės neliko nepastebėti: „ „Internacionalas“ skamba Prancūzijoje ir šiandien, net kelis kartus girdėjau prancūzų jaunimą, giedantį šį proletariato himną. Reikia prisipažinti, kapitalistinėje šalyje tai buvo netikėta. Todėl negalėjau nesijaudinti matydama sustojusius darbininkus, kurie, iškeldami kumščius, traukė „Internacionalą“, „Viv l‘junion sovietik!“ – šaukė jie“, - apie tai, kokių „pažangių“ darbininkų yra Prancūzijoje pasakojo M.Telksnytė.

Tikslas – komunistinio leidinio jubiliejus

Tikrasis tarybinių žurnalistų kelionės tikslas, priežastis kodėl tarybinė valdžia žurnalistus leido į „kapitalistinę“ šalį, paaiškėjo antroje M.Telksnytės kelionės įspūdžių dalyje „„Jumanitė“ šventėje“.
Pasirodo žurnalistai į Prancūziją atvyko stebėti komunistinio leidinio „Jumanitė“ (taip pavadinimas parašytas laikraštyje) 70- mečio jubiliejaus. Panašu, kad šiai šventai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes pasiruošimai jai vyko daug laiko ir akivaizdu, kad kainavo labai brangiai: „Kur atsidūrę mes pasijutome lyg būtume patekę į spalvingą ir linksmą miestą, pilną dainų ir muzikos, turintį savo aikštes ir gatves, kuriose labai lengva paklysti, pasimesti didžiulėje žmonių minioje. Matėme scenas, palapinėse įrengtas parodų sales, paviljonus, kavines ir restoranus, parduotuves, taip pat įsikūrusias didžiulėse palapinėse arba tiesiog po atviru dangumi. 
Dvi savaites prieš šventę įvairių Prancūzijos departamentų komunistai čia gyveno ir darbavosi, kad būtų pastatyti visi tie statiniai, įžiebta elektra, įrengti garsiakalbiai, estrados, pasakiškos karuselės; viskas išpuošta lozungais, šūkiais, besikaitaliojančių šviesų užrašais“, - nors ir bandant sakyti, kad tai padarė Prancūzijos darbininkai vos ne plikomis rankomis, bet iš tiesų atskleidžiant kokius pinigus turėjo mesti TSRS komunizmui propaguoti, atskleidė tuometinė korespondentė.
Prisiminimuose teigiama, kad šventė sulaukė beprotiško Prancūzijoje nematyto pasisekimo, kad joje apsilankė daugiau kaip milijonas dalyvių. Jei tai tiesa, tai tik dar kartą parodo kokį dėmesį komunistinėje propagandoje šventė turėjo užimti. 
„Neįmanoma buvo nepasiduoti tai linksmai jaunatviškai nuotaikai, kuria spinduliavo visų veidai, kuria buvo persisunkusios čia pat gatvėje dainuojamos dainos, visur sakomos oratorių kalbos, stichiškai prasidedančios diskusijos ir pokalbiai prie „Pravdos“ ir kitų tarybinių laikraščių ir knygų stendų, „Jumanitė“ paviljono, solidarumo su Čilės liaudimi paviljono, bet kurioje gatvėje ir aikštėje.
Dauguma šventės dalyvių ant krūtinės buvo prisisegę raudoną emblemą, kurioje užrašyta: „Aš esu komunistas, o kodėl jūs ne?“. Šie emblemos žodžiai ragino ir agitavo. Džiugu buvo girdėti prancūzų komunistų žodžius, kad paskutiniu metu į partijos eiles įsiliejo daug jaunimo. Su jaunimu mums ir teko bendrauti „Jumanitė“ šventėje. Susitikimai nebuvo numatyti iš anksto“, - aiškiau nei aiškiai ideologinį kelionės pobūdį atskleidė šios mintys.
„Už priešais esančio ilgo stalo susėdo vakarieniauti prancūzai. Kai jie sužinojo, kad mes iš Tarybų Sąjungos, atsistojo ir užtraukė „Internacionalą“. Paskui skambėjo „Varšuvietė“, „Pamaskvio vakarai“, „Katiuša“, Didžiojo Tėvynės karo metų dainos. Stebėjausi, kad eiliniai prancūzų darbininkai tiek moka tarybinių dainų. Dainavome visi kartu tas pačias dainas: mes rusiškai, estiškai, lietuviškai, jie – prancūziškai. O paskui dar kartą suskambėjo „Internacionalas“. „Viv l‘junion sovietik!“ – skandavo visa salė“, - rašė įspūdžius šventės dalyvė. 
Visos detalės tarsi pačios pasakoja, kad komunistinės šventės statytojai stengėsi paveikti ne tik pačius tautiečius – prancūzus, bet ir įtikinti TSRS savo draugyste šiai imperijai. Net giedodami „Pamaskvio vakarus“. Gal tokiu Prancūzijos komunistų žavėjimusi TSRS ir jos delegatais labai stebėtis nereikia – tyrinėtojai teigia, kad savo „bendraminčiams“ užsienio šalyse išlaikyti TSRS leido milžiniškus pinigus, o jie, bandydami įtikinti, kad pinigai neprapuola veltui, kartas nuo karto rengdavo parodomuosius ištikimybės TSRS valstybei spektaklius. „Jumanitė“, greičiausiai, taip pat buvo vienas iš tų itin brangių spektaklių, už kuriuos mokėjo TSRS savo piliečių uždirbtais pinigais.

Tikroji Prancūzija – 
tik tarp kitko

Tik išdėstę visas ideologines pozicijas apie komunarus ir pasaulinio proletariato vienijimąsi, autorė, panašu, galėjo pradėti rašyti apie tai, kuo iš tiesų džiaugėsi Prancūzijoje. Tai M.Telksnytė padarė trečioje kelionės įspūdžių dalyje „Kas išlieka ilgam“. 
Tačiau, akivaizdu, kad labiausiai autorę traukė Prancūzijos kultūros klodai – muziejai, senosios bažnyčios, o ypač Luvras, kuriame saugomi ir eksponuojami reikšmingiausi pasaulio dailės kūriniai. Ypač keliautoja džiaugėsi galimybe pamatyti italų genijaus Leonardo da Vinčio „Moną Lizą“. Klausimas ar atsitiktinai, ar sąmoningai, kad tarybiniai žmonės nepamatytų ko nereikia, jų kelionė buvo suplanuota labai konkrečiai, net minučių tikslumu. Turbūt tam, kad niekas negalėtų žengti be kontrolės nei žingsnio į šalį.
Tačiau ir muziejų bei bažnyčių lankymo maršrutas neapsėjo be ideologijos – tarybiniai žurnalistai buvo išsamiai supažindinti su Vladimiro Iljičiaus Lenino gyvenimu Paryžiuje (tiksliau oficialia jo versija), tarp vienų svarbiausių pasaulio kultūrinių objektų lankymo, rasdami laiko aplankyti ir V.I. Lenino muziejų Paryžiuje.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta