Kokį alkoholį dažniausiai renkatės?

Dienos anekdotas

Prieina abu prie troleibuso vairuotojo ir klausia:
- Dėdė, ar mane šis troleibuso maršruta iki stoties nuveš?
- Nuveš, sūneli, nuveš.. - Užtikrina vairuotojas.
Kitas, pasilenkęs prie talonelių langelio:
- O mane?..

Komentaras

xxx: „o kokias slides ruostis kalnu ar vandens"

Komentuoti
Smagus, nerūpestingas, nors trumpai gyveno su moterimi, bet save senu kavalierium laikąs Dangiras Juška.

Buvo laikas, kai Butėnų kaimo seniai mums, jau subrendusiems, bet vesti neskubantiems vyrukams sakydavo, kad jei taip toliau gyvensime, teks senbernystės knygą iš Aloyzo Mikėno perimti. Kadaise beveik 400 gyventojų turtingo Svėdasų parapijos didkaimio bendruomenė niekad senbernių ar senmergių nestokojo, ypač mūsų epochos XX - XXI amžiaus sandūroje daug buvo jų užsilikę. Tačiau įspūdingiausias mūsų jaunasties laikų senas kavalierius buvo Mikėnas Alyzas.


Linksmuolis Andrius

Dar Vaižgantas savo raštuose rašė, kaip dėl socialinės padėties, neturto, nedrąsos tikriausia meilė į vienatvę linkusiems, sau antrosios dieviškojo obuolio puselės susirasti negebantiems, meilės pažeistiems, bet dėl įgimto jautrumo, nedrąsos ar lemties jos neišpildžiusiems svajone tepalieka. Taip ir nenugalimojo arkangelo vardu paženklintas Mykoliukas iš „Dėdžių ir dėdienių“ savąją, nuo Dievo skirtąją Severiutę prarado, vienišu, prie artimųjų šeimos besiglaudžiančiu, nuolankiu „dėde“ pragyveno.
Kaip ir dera, atsiverčiu seną parapijiečių sąrašą. Devynioliktojo amžiaus pradžios knygose vienišų žmonių beveik neaptikau - kur jie? Gal į rekrutus sugraibyti, gal dvaruose darbavosi, mat visą gyvenimą sodžiuose tvarkė, vos ne žemiškaisiais viešpačiais buvo dvarponiai. Imu sąrašą jau tarpukario, 1929 – ųjų, ir nepaprastai nustembu - Antano Mikėno šeimoje, kur augo ir mūsų herojus Alyzas, gyveno jau 67 - ių metų sulaukęs dėdė Mykolas Mikėnas, sūnus Ksavero. Gyveno, matyt, nerūpestingą seno kavalieriaus gyvenimą. Buvo dar tuo metu kaime ir daugiau originalų - Motiejūčių ūkyje, kartu su keliomis seserimis ir broliais gyvenęs, šeimininkavęs linksmuolis senbernis Andrius. Visokių istorijų ypač jauniems vyrukams jis pripasakodavo - juk buvo daug matęs, po miestus pavažinėjęs ir caro kariuomenėje tarnavęs Kaukaze. Buvo jis ir muzikantas, pasiėmęs „petarburską“ armoniką dažnai pačirpindavo vakarais, ir jaunimo vakarėliai be jo neapsieidavo. Tuomet jau didžia išmone, poetiškai pakreipęs galvą gražiausias polkas, valsus ir net kelių punktų kadrilį išgrodavo.

„Priešaušrio vieškelių“ 
herojus

Našlės Apolonijos Pakštienės namuose mūsų minimais metais gyveno keistuolis vienišius, jos vyro brolis Vincas Pakštas. Buvęs aukštas, išvaizdus ir labai stiprus vyras. Tėviškėje gausiai šeimai neišsitenkant, išvažiavo uždarbiauti, laimės ieškoti į Petrapilį, dirbo ten įvairius darbus, o kartą statybose keliamas masyvus balkis išsprūdo ir stipriai trenkė butėniečiui į galvą. Tai ir liko po to nei šioks, nei toks, sugrįžo į Butėnus. Šį tą padėdavo darbuose, bet daugiausiai klajodavo po apylinkes geležikėmis švarką apsikabinėjęs. Janonių dvare prisimindavo, kad paprašytas atnešdavo priskynęs vantų tokį glėbį, kad visiems metams pakakdavo. Visa jėga ir neregėtu žavesiu šokdavo nuo kranto į upę ir kaip koks džiunglių gyventojas ilgai ilgai po vandeniu išbuvęs, toli toli, jau kitame krante išnirdavo. Vedžiodavosi su šunimis, sako net sumanęs kokiam šuneliui gyvam kailį nunerdavo, vis paglostydamas nuramindamas: „Cit, cit priprasi...“ Matydavo jį kur pakrūmėje katilą su šunienos ar paprastai nepažįstamų, nerenkamų grybų viralu ant ugnies kaitinant. Nuėjo jau seniai savo priešaušrio vieškeliu ir niekas jau jo nebepamena. 

Ne iš Londono, bet Seras

Mūsų paauglystėje pats nuostabiausias vienišius buvo Barono Petras, visų Seru vadinamas. Gailėjausi, kad prie jų sodybvietės išaugusiam naujam Butėnų gyvenvietės mūrinukų kvartalui Ramybės gatvės vardas prilipintas buvo. Juk kadaise taip svajingai, metropoliškai Londonu ar Sero rajonu savo šnekose krikštydavo. Petro nevisai normalią prigimtį sodiečiai siejo su pokariu, kuomet jo tėvas Svėdasų valsčiaus komsorgas Vitoldas Baronas buvo šeimą palikęs ir saugodamas nuo partizanų savo bolševikišką kailį į Svėdasus gyventi išrūkęs. Miškiniai komunistų tarno ieškodami besilaukiančią jo žmoną Salomėją gerokai prigąsdino, ne tik jai nervai suiro, bet ir sūnus gimė ne toks. Suaugęs užsiliko kaime, darbuose, kolchoze nepritapdavo.
Nuolat buvo linksniuojamas kaip veltėdis, bet jis nieko nepaisė - rūpėjo klajoti, medžioti, žvejoti ir piktus - nepiktus juokus krėsti. Atletiškas, nors kiek baugus vyrukas būdavo - gražu žiūrėt, kai saulėtą rytmetį nuo savojo Sero kalno upės link namų darbo uosinėmis slidėmis leisdavosi, neskubiai, bet stipriai lazdomis spirdavosi. Mėgo ir kiną. Būdavo juokingai scenai švystelėjus ekrane žiūrovai sutartinai nusikvatodavo, Sero duslus „cha, cha, cha“ nuaidėdavo vienišas, po kokios minutės. Tuomet ir vėl visa salė iš smagumo ošdavo juoku. Smagūs laikai buvo, o pasimirė mūsų legendinis Seras liūdnajame pensionate Aknystose.

Senų kavalierių daugėja

Na, o jau mūsų laikais peraugusių bernų, senberniais vadinamų, buvo gal visas tuzinas - daugiau nei bet kada kaimo istorijoje. Nors, atrodo, laikai modernūs, palankūs bičiulystei, meilei buvo, bet kažkoks lemties virusas į kaimo organizmą įsismelkė. Kai pradedu nuo vakarinio Kėkštagalio skaičiuoti - Valentinas, Vigandas, na ir jo dvynis brolis Dangeras bei kaimynas Arūnas - mažai šeimyninio gyvenimo teparagavę, vėl į vienišystės pasaulį nuotaikingą sugrįžo. Toliau tai jau ir mano eilė, kiek pamenu, kad gal niekada šeimoje gyventi ir nenorėjau - tokia mintis tik kaip koks pragiedrulis nuolat ūkanotame danguje nušvisdavo. Nors teko, oi teko, patirti nemirtingumo jausmą.Vienas gyveno ir tebegyvena vienas iš dvynių Jurevičiukų - Stasys. Į tikriausią Baltušio plunksnos vertą tragediją išvirto vienišystėje gyvenusių trijų brolių Vilučių pasaulis - nuoširdūs, lyg tai paniurę, bet viduje nuostabiai jautrūs vyrukai - Saulius ir Dangeras savu noru vienas po kito iš gyvenimo pasitraukė, beveik tuo pat laiku mirė ir tėvai - tragedija neregėta. Pasilikęs vienas Ramūnas dideliu džiaugsmu netrykšta, neturi tos didžios, kai kuriems senberniams būdingos pakilios ugnelės. Poetiškiausias, vienišystės privalumais besidžiaugiantis Alfredas iš garsiojo Juškų klano, senoje, dviejų galų, dar prosenelių statytoje troboje su linksmuole motinėle Gene besiglaudžiantis. Jo žodžiais veriasi linksmoji pašvenčių dvasios poezija. Jau penktą dešimtį bebaigiąs vis ką nors iš savo smagaus gyvenimo paporina. Kadaise, dirbant vairuotoju, į tolimesnį sodžių žvyrkeliu dardant, gerai įgėrusiam seniokui iš maišo pirkti paršiokai išsprūdo. Keleiviai - vieni išsigandę spiegė, kiti kartu su vairuotoju stengėsi riestuodegius sugaudyti... Dabar kaime vis darbų nusitveria. Kai dirba tai dirba, sumaniai ir sėkmingai, puikiausio motopjūklininko šlovę pelnė. Nuolat pasilinksminti linkęs, tuomet su savo raudonu prancūzišku automobiliuku nuotykių ieškoti keliauja, būna ir su nedraugiškais policininkais susiduria. „Nebėr Butėnų, kas gi čia bėr...“ - nostalgiškai ir tarmiškai nutęsia. Bet gyvenimas gi tikra šventė, tikriausias smagumėlis. Mikučionį Alvydą mes visi vadiname Miku. Tokio taisyklingo kaubojiško veido blondinas - gyvenęs ir Vilniuje, kažkokioje gamykloje prie metalų darbavęsis, po to tėviškės šauksmą pajutęs sugrįžo namo, kolchoze dirbo. Dabar gi vis kokio atsitiktinio darbelio nusitveria, pašalpą gauna - šiaip taip verčiasi. Jaukus gyvenimas, ypač žiemą, kai ilgi vakarai, kai ramybė, kai yra laiko televizorių įsijungti ir taip mylimus filmus apie gamtą, apie keliones žiūrėti. Ir jūras plačiąsias prisiminti, jų gelmes, kai net tris metus tarnavo sovietinio Juodosios jūros laivyno povandeninio laivo jūreiviu.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta