Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

- Kodėl daugelis vyrų nemėgsta ryšėti kaklaraiščio?
- Todėl, kad jis užima per daug vietos kišenėje.

Komentaras

Lt: „na gal ne taip nevykusiai sodins , kaip Anykščiuose kad pasodino. Nei atstumai protingi nei vieta. Per tiek laiko jau turėjom grožėtis tomis alyvomis ir jų kvapu, o dabar koks vaizdelis ? Sodint "bele kaip ir bele kur" pas mus ne naujiena... Vietos sočiai, o susodino palei pat taką, kad kiekvienas šuniukas koją pakeltų ar pijokas pasverdėjęs numintų, nors vietos iki tvoros pakankamai."

Skaityti komentarus (1)
2017-10-15

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (V dalis) (2)

„Merso“ lenktynės su  gauja „UAZ“-ų

Kelionė į Olchoną po aštuonerių metų - kaip susitikimas su jaunystės meile. Irkutske ir Listvenkoje matyta kinų masė kėlė nerimą, kad jie užplūdo ir įspūdingąją Baikalo ežero salą, kuri 2009-aisiais buvo beveik laukinė, beveik neurbanizuota. Žodžiu, buvo įtarimų, kad Olchonas dabar jau visai kitoks.

Skaityti daugiau...
2017-10-08

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (IV dalis) (5)

Pakrantėje vietos mažai ir namams, ir žmonėms

Pirmoji mūsų nakvynės ne traukinyje vieta - Listvenkos kurortas prie Baikalo. Tai gal ir ne vienintelė Sibiro gyvenvietė, kuriai akivaizdžiai trūksta žemės, bet tikrai viena iš nedaugelio. Iki Irkutsko hidroelektrinės statybos abipus paežeriu besidriekiančios miestelio gatvės buvo po eilę namų. Tačiau užtvenkus Angaros upę, ant kurios stovi Irkutsko HE, Baikalo vandens lygis pakilo metru ir žemutinė Listvenkos namų eilė buvo apsemta. Namai Listvenkoje lipa vienas ant kito, žmonės taip pat. Vos 1700 gyventojų turintis miestelis, informacinių leidinių duomenimis, vasaromis kasdien sulaukia 5 000 turistų. Į Listvenka turbūt susigrūda visi, kas atvažiuoja iki Irkutsko - nes tai greičiausiai ir paprasčiausiai iš šio didmiesčio pasiekiama Baikalo ežero pakrantė.

Skaityti daugiau...
2017-10-01

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (III dalis) (6)

Gyvenome restorane

Šnekioji bendrakeleivė našlelė mus skatino kuo ilgiau sėdėti traukinio vagone restorane. Buvome skaitę, kad traukinių vagonuose beprotiškai brangu ir žiauriai neskanu. Na nepigu restorane - sriuba 4 eurai, alus - 2, kepsniai - nuo 7-8 eurų. Bet maistas - skanus. Nors gal greičiau reikėtų sakyti - normalus maistas. Manau, kad tiek traukinių, tiek kitų žemės maitinimo įstaigų maistas priklauso nuo konkrečių virėjų. Tad vienas vagonas restoranas gali maitinti padoriai, o kitas neįtikėtinai šlykščiai.

Skaityti daugiau...
2017-09-24

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (II dalis) (13)

Traukiniuose „tipo“ nerūkoma

Iš Maskvos kupė išvažiavome trise. Ketvirtojo keleivio nebuvo ir tai džiugino. Ant staliuko susikrovėme konservus, duoną, „bomžpakius".  Pasirūpinome maistu visoms beveik keturioms mūsų laukiančios kelionės iki Irkutsko paroms. 

Dar namuose atsispaudžiau kelionės grafiką, kuriame nurodyta, kiek kurioje stotyje traukinys stovės. Traukinio grafikas ypač aktualus man, užkietėjusiam rūkaliui. Rusijos traukiniuose uždrausta rūkyti. Labai griežtai uždrausta... Vagonų sienos nukabinėtos užrašais, kad už rūkymą traukinyje - bauda „iki“ 1 500 rublių (per 20 eurų) ir ant traukinio bilieto yra įspėjimas, kad traukiniuose nerūkoma.

Skaityti daugiau...
2017-09-18

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (I dalis) (16)

Emociškai man kelionė prasideda, kai einu fotografuotis vizai, o baigiasi, kai redakcijoje nuo kabineto sienos nusikabinu žemėlapį. Kol rašau tekstus apie kelionę, nuolat žvilgčioju į tikrą popierinį žemėlapį, regis, jis pačiam padeda nenuklysti nuo visumos konteksto.

Pradedant šiandienos „Anykštos“ numeriu skaitytojus ilgai kankinsiu kelionės po Sibirą dienoraščiais. Žinoma, manau, kad ne kankinsiu, bet džiuginsiu, tačiau dėl įgimti kuklumo naudoju antonimą.

Skaityti daugiau...
2015-05-26

Kaip tampama milijonieriumi (III dalis)

Parodyti pirštą milicininkui

Iš Slonimo ketinau važiuoti į Baltarusijos pietvakariuose esantį Brestą. Atstumas tarp šių miestų tik geras šimtas kilometrų. Tačiau, kai rytą atėjęs į geležinkelio stotį žvilgtelėjau į žemėlapį, supratau, kad tas šimtas kilometrų bus labai ilgas – traukiniu iš Slonimo pradžioje reikia važiuoti į rytus, iki Baranovičių ir tik iš ten, atsidūrus Minsko-Bresto trasoje, keliauti į pietvakarius... Sumečiau, jog net jei ir pavyks Baranovičiuose greitai sulaukti Bresto traukinio, vis tiek visą dieną keliausi. Kol geležinkelio stotyje Rodeno „Mąstytojo“ poza žiūrėjau į žemėlapį iš autobusų stoties išvažiavo vienintelis tos dienos tiesioginis autobusas į Brestą.

Skaityti daugiau...
2015-05-19

Kaip tampama milijonieriumi (II dalis) (1)

Tvarkos pasiekė baudomis

Baltarusija ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių yra tris kartus didesnė nei Lietuva. Taigi, gyventojų tankumas taip pat panašus, kaip Lietuvoje. Tačiau, vizualiai Baltarusija atrodo rečiau apgyvendinta – automobilių eismas nėra intensyvus, pro autobuso ar traukinio langą retai pamatysi kaimą. Keliai nėra labai blogi, net spėčiau, kad geresni nei Latvijoje.

Skaityti daugiau...
2015-05-12

Kaip tampama milijonieriumi (I dalis) (1)

Beveik keturias dienas buvau milijonieriumi. Galėjau milijonieriumi likti net ir visiems laikams. Tačiau pagalvojau, kad kam man tie baltarusiški rubliai...Iš trumpos mano kelionės po Baltarusiją vienas stipriausių įspūdžių liko pinigai. Gardine išsikeitęs šimtą eurų, gavau pusantro milijono baltarusiškų rublių ir, kol juos išleidau, džiuginau kasininkes. Pirkdamas laikraštį paduodi pardavėjai pluoštą pinigų - ji ką nori tą išsirenka, mat, jei pats skaičiuosi, tai laikraštis pasens.

Skaityti daugiau...
2014-11-15

Keturi komunarai, neskaitant „Peugeot“, Rusijoje (XI dalis) (2)

Peterhofe dirba visi

Sankt Peterburgas – vienas iš keleto Europos miestų, į kurį važiuojant nereikia skaityti informacinių leidinių. Jau ir be papildomų žinių aišku, kad Paryžiuje dera aplankyti Eifelio bokštą, Mulen Ružą, Luvrą ir t.t., Londone būtina pasižymėti prie Big Beno, Tauerio tilto, Bekingemo rūmų, Romoje privaloma pasižvalgyti po Koliziejų ir Siksto koplyčią. Sankt Peterburgo „privalomų“ objektų sąrašo neįveikėme net išsiskirstę – kur besi pirštu, ten įžymybė: Žiemos rūmai, „Aurora“, Isakijaus soboras, Petropavlovsko tvirtovė, Kunstkamera ir t.t.

Skaityti daugiau...
2014-11-12

Keturi komunarai, neskaitant „Peugeot“, Rusijoje (X dalis) (1)

Kamčiatkoj, pas Viktorą Cojų

Rimgaudas Sankt Peterburge jautė pareigą surasti Viktoro Cojaus katilinę. Iš bičiulio žinojo, kad toks objektas yra ir taip pat žinojo, kad esu V.Cojaus fanas. V.Cojaus fanu man būti tinka – muzikantas žuvau daugiau nei prieš dvidešimt metų, taigi jo kūryboje esminių pokyčių nebevyksta, neerzina stiliaus pasikeitimai, kita vertus, nereikia sekti naujienų, užtenka mėgautis tuo, kas sukurta prieš ketvirtį amžiaus.

Skaityti daugiau...