Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

Dienos anekdotas

Dėstytojas aiškina apie naujus mokesčių įstatymus teisės studentams:
- Atkreipkite dėmesį: šis įstatymas du kartus keistas, o antrasis - daug
keistesnis už pirmąjį!

Komentaras

anykštėnė: „Puiki idėja, bet, nemanau, kad parkas tam vieta. Pagaliau parkas architektų suprojektuotas ir daržovių auginimas ten būtų galima tik perprojektavus parką. Vakaruose dabar madoje ekologiškus daržus daryti šalia daugiabučių, gyvenamuose rajonuose."

Komentuoti
2017-12-31

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XVI dalis) (7)

Maskvos kainos tapo priimtinomis

Prieš aštuonerius metus pirmojoje Sibiro kelionėje man labai nepatiko Maskvos kainos - alaus bokalas ar kavos puodelis Arbato kavinėje kainavo 12-15 litų, pietūs - bent 100 litų. Traukiniu iš Vnukovo oro uosto iki Maskvos centro tada keliavome už 25 litus.

Šį kartą kompleksinius pietus picerijoje Maskvos centre suvalgėme už kelis eurus, taksi iš oro uosto iki Raudonosios aikštės atvažiavome už 2200 rublių (kiek daugiau nei 30 eurų). Ir Arbato kavinės pasirodė man dabar pigios... Tiesa, po konvertavimų suskaičiavau, kad 4 eurai už bokalą alaus dabar Arbate tas pats, kas prieš aštuonerius metus buvo tie 12-15 litų.  

Skaityti daugiau...
2017-12-24

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XV dalis ) (3)

„Kazino turistai“

Bevaikščiodami po miestą pataikėme į bukinistų turgelį. Iš Vladivostoko galėjome į Lietuvą parsivežti penkių litų monetų - bukinistai jas parduoda po 2 eurus.

Vladivostokas paskelbtas laisva ekonomine zona, kurioje galima steigti legalius kazino. Iki kelionės buvau prisiskaitęs, kad šis miestas yra tiesiog Sibiro Las Vegas - pramogų sostinė. Bet man nepasirodė, kad jame vyksta išskirtinis siautulys. Na, sekmadienio rytą, kai atvažiavome į Vladivostoką, matėsi akivaizdūs vakarykščių linksmybių požymiai, dažniausiai jie buvo pastebimi ant šaligatvių ir žmonių veiduose. Daugelis sekmadienio rytą sutiktų žmonių priminė zombius, kurie nežino, kur buvo vakar, bet kol kas dėl to nesikankina, kol kas galvoja tik apie tai, kur gauti alaus.

Skaityti daugiau...
2017-12-17

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XIV dalis) (1)

 

Trečioji našlelė

Brangus „firminio“ Chabarovskas -Vladivostokas traukinio bilietas kėlė skausmą dėl 60 eurų, bet suteikė galimybę pagaliau išsiaiškinti, kas gi tas „firminis“ traukinys, per naktį nuvešiantis į Ramiojo vandenyno pakrantę. Į jį įlipus palydovė išbarė, kad įvėžlinau nenusivalęs kojų. „Geras ženklas!“ - pagalvojau. Kitu geru ženklu buvo trečioji „našlelė“.  Kupė pasidėję kuprines išėjome į lauką, kas paskutinį kartą pakvėpuotume Chabarovsko oru, parūkyti. Grįžtame į kupė, ten sėdi močiutė be kelnių. Atsiprašome. Ji sako, nieko tokio, užeikit, jau baigiu persirengti. Po šios kelionės kilo pagrįstas įtarimas, jog į kupė, kuriuo važiuoja trys solidaus amžiaus vyrai, įsodinamos tik dar solidesnio amžiaus moterys.

Skaityti daugiau...
2017-12-10

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XIII dalis )

Chabarovo statula sukiojasi

Chabarovske iš traukinio išlipome neturėdami bilieto iki Vladivostoko. Iki skrydžio Vladivostokas - Maskva buvo likusios keturios dienos. Atstumas nuo Chabarovsko iki Vladivostoko (tiesia linija) - vos 640 kilometrų. Taigi streso, jog nespėsime į lėktuvą, nebuvo. Neišvažiuosime traukiniu, rasime autobusą ar vietinių reisų lėktuvą. Tačiau, pasirodo, viskas ne taip paprasta,  bilietų į „normalius“ traukinius artimiausioms dienoms nėra, yra tik „firminio“ traukinio bilietai, kainuojantys per 60 eurų. Pradėjus aiškintis, kaip keliauti autobusu - informacija nedžiugina, taksistai aiškina, kad tarp didelių miestų per dieną važiuoja tik vienas autobusas, paprastai jame taip pat vietų nėra. Nenorėdami rizikuoti dar didesnėmis išlaidomis, perkame bilietus į kitos dienos „firminį“ traukinį. 

Skaityti daugiau...
2017-12-03

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XII dalis ) (4)

Balius su būriu rusų

Kelionė iš Neriungrio į Chabarovską truko beveik pusantros paros - dvi naktis ir vieną dieną. Bilietus gavome tik skirtinguose „plackarto“ vagonuose, o vietas - pačiuose blogiausiuose šoniniuose viršutiniuose gultuose. Viršuje beprotiškai tvanku, o ir įsirangyti į šoninį viršutinį „plackarto“ gultą nėra paprasta. Sveriu vos 70 kilogramų, bet, regis, ir kompaktišką kūną įkišti į siaurą plyšį tarp dviejų „padėklų“ - gulto ir virš jo esančios lentynos patalynei - yra sunku. O ką jau kalbėti apie rimtai įmitusį asmenį. Kai koks perpus už mane sunkesnis žmogus braunasi į viršutinį gultą, atrakciją stebi pusė vagono, tiesa, niekas nesijuokia, daugumos stebėtojų veiduose - nerimas ir užuojauta.

Skaityti daugiau...
2017-11-26

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XI dalis ) (3)

Brolio kelnių paieškos

Iš  Skovorodino traukiniu kilome į Šiaurę, į Jakutijos miestą Neriungri. Pakeliui kirtome BAM-ą per jo sostinę Tyndą. Sprendžiant pagal žemėlapį, iš Neriungri per Tyndą, Chabarovską ir Vladivostoką galima pasiekti BAM-u, tačiau geležinkelio stoties darbuotoja, išgirdusi mūsų pageidavimą, žiūrėjo kaip į nevisapročius - vienintelis variantas iš Neriungri buvo grįžti atgal į Skovorodino ir toliau į rytus keliauti Transibiro magistrale.

Skaityti daugiau...
2017-11-19

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (X dalis ) (2)

Meilės spynelės ant lūžtančio tilto...

Skovorodino miestelis geležinkelio bėgių perskirtas į dvi dalis. Vienoje bėgių pusėje – „chruščioviniai“ daugiabučiai, kitoje - kaimo trobelės. Būdami pas Skovorodino rajono merą Aleksejų Viktorovičių Prochorovą neišsiaiškinome, ar tas trobų kvartalas yra jau jo valdos, ar vis dėlto priskiriamos miestui.

Skaityti daugiau...
2017-11-12

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (IX dalis ) (8)

,,Skylių“karalaitė

Po šiuo tekstu interenete visi, Rusiją mylintys labiau nei aš, galės išlieti savo emocijas, kaip autorius nepagrįstai dergia Rusiją. Apvažiavau nemažą buvusios plačiosios savo tėvynės teritoriją, tačiau tokioje baisioje skylėje, kaip Amūro srities Skovorodino miestelis, nesu buvęs. Ten vėl prisiminiau anekdotą: ,,Japonui rusai rodė Sibiro grožybes - namus, fabrikus, aikštes, paminklus. Paprašytas visko, ką matė, įvertinimo japonas pagyrė: ,,Jūsų vaikai gražūs“.“

Skaityti daugiau...
2017-11-05

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (VIII dalis ) (4)

Antroji našlelė

Iš Irkutsko traukiniu išvažiuojame į Skovorodino. Pirkdami bilietus, prieš savaitę gavome tik "plackartą", bet gerą variantą - "kupeškę". Jaunimui paaiškinsiu, jog "plackartas", kaip ir kupe, yra su miegamosiomis vietomis, tik jų trečdaliu daugiau nei kupe - ten ,kur kupe koridorius, "plackarte" dviem aukštais įrengos lovos. Kupe vietos - skersai vagono, o šoninės vietos - išilgai. "Skersosios" vietos "plackarte" rusų yra vadinamos "kupeškėmis", o šoninės- "bokovuškėmis". Pribarsčiau čia šūsnį nevartotinų žodžių... Beje, ir žodis "plackartas" yra nevartotinas, jį rekomenduojama keisti "vietaženkliu vagonu". Atsimenu ,kai skaičiau savo pirmosios knygos korektūrą po leidyklos redakcijos, niekaip nesupratau,apie ką aš ten rašau, bet po derybų į knygą pavyko grąžinti "plackartą"...

Skaityti daugiau...
2017-10-29

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (VII dalis ) (17)

Elektros kaina - 1 eurocentas

Iš Olchono „mikriuku“ grįžome į Irkutską. Mus pasitinka jau bičiuliu tapęs taksistas, jis mums suradęs ir butą, vėl naujos statybos name, už malonią 1500 rublių (apie 21 eurą, taigi po 7 eurus kiekvienam) kainą. Pro antrajame aukšte esančio buto balkoną matosi tik pirmajame aukšte esančios parduotuvės stogas, tačiau mums šitas pikantiškas vaizdas netrukdo.

Vakare parduotuvėje už kuklius pirkinius sumoku kiek daugiau nei 1000 rublių (keliolika eurų) ir išplečiu akis: „Kodėl tiek daug?“. Jau žiojausi aiškintis su pardavėja, bet Ričardas nuramino: „Už butą, taksi ir maistą kavinėse mokame nenormaliai mažai, todėl stebina, kai kur nors kaina yra normali“.

Skaityti daugiau...