Fašistuojantis vienuolis

Vieną pavakarę išvažiavome į Balgos pilį. Pilies griuvėsiai - ant Aistmarių kranto, netoli pasienio su Lenkija miesto Mamonovo. Balga - vienas iš labiausiai reklamuojamų Kaliningrado srities lankytinų objektų : praktiškai visuose reklaminiuose lankstinukuose siūloma ją aplankyti. 1239 metais kryžiuočiai užėmė ir sugriovė prūsų pilį, o jau jos vietoje pastatė naują ,,trobesį“. Kionigsbergas rašytiniuose šaltiniuose minimas tik nuo 1255 -ųjų. Tad Balgos ,,piarinimas“, matyt, sietinas su ilga pilies istorija.

Rusai turi dvejus ,,makaronus“

Kaliningrado srities krantus skalauja Baltijos jūra, Kuršių marios ir Aistmarės. Nors Aistmarės realiai nieko neskalauja - jos yra tik lietuvių širdyse. Lenkiškoji Aistmarių dalis vadinama Vyslos įlanka, rusiškoji - Kaliningrado įlanka. Aistmarių nerija Kaliningrado srityje vadinama Baltijos nerija, o Lenkijoje - ji jau Vyslos nerija.
Aistmarių nerija prasideda Lenkijoje, o baigiasi prie Rusijos miesto Baltijsko. Tarp Aistmarių nerijos ir Baltijsko - 400 metrų pločio Baltijos sąsiauris – laivų, iš Baltijos jūros plaukiančių į Kaliningradą, vartai. Beje, per pastaruosius penkis šimtus metų Baltijos jūros vartai kelis kartus keitė vietą: jūra išgrauždavo naują protaką Aistmarių nerijoje, o ankstesnes užpildavo smėliu.

Buvo uždaras uostas

Prie Aistmarių esantis Kaliningradas tarybiniais metais turėjo specifinį uždarojo uosto statusą. Šią informaciją sužinojau tik dabar, lankydamasis Kaliningrado jūrų muziejuje. Tarybų Sąjungoje svarbiausi militaristiniai miestai ne tik kad nebuvo žymimi žemėlapiuose, bet net ir pavadinimų neturėjo, buvo koks nors ,,objekt nr 401“. Dar buvo uždarųjų miestų kategorija, savotiški miestai valstybės su pasienio kontrolės punktais, pvz., Vladivostokas ar šalia Kaliningrado esantis Baltijskas. O uždarasis uostas sausumos keliais buvo atviras visiems atvykstantiems, bet vandenimis į jį įplaukti galėjo tik tarybiniai laivai.

Karma ar gyvenimo būdas?

Vokiečių valdytas Kionigsbergas ,,išvaduotas“ tik pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tarybų Sąjungos maršalo Aleksandro Vasilevskio vadovaujama armija miestą užėmė 1945 metų balandžio 9-ąją. O iki to laiko Kionigsbergą bombardavo, kas netingėjo. ,,1944 metų rugpjūčio mėnesį per barbariškus anglų aviacijos bombardavimus pastatas užsidegė ir visiškai sudegė“, - apie Kaliningrado katedrą rašoma Valdemaro Bisso knygelėje ,,Kionigsbergo soboras“. ,,Negailestingos amerikiečių bombonešių atakos sulygino miestą su žeme. /.../ Tarybiniai kariai, pasiekę Kaliningradą, rado tik griuvėsius“, - aidi per audiogidą Kaliningrado jūrų muziejuje. Kitaip tariant, panašu, kad maršalo A.Vasilevskio vedami kariai Kionigsbergą puolė švelniai ir atsargiai. Matyt, ir šaudė tyliai, kad miegančių civilių vokiečių nepažadintų.

,,Kaliningradas - akmenų, laisvo elgesio moterų ir karinių dalinių miestas“, - sakoma žinomiausiame kalambūre apie prūsų žemėse stūksantį rusų miestą. Rusiškai šis posakis skamba gražiai, beveik kaip eilėraštis. Dvi paskutinės jo dedamosios lyg ir aiškios, nekvestionuojamos, o akmenys, matyt, sietini su griuvėsiais. Nes dauguma kitų pasaulio miestų turi akmenų ir uolų daugiau nei Kaliningradas.

Olštyne – žmonių „tiek, kiek reikia“

Paskutinei kelionės po Lenkiją nakvynei pasinkome Olštyną. Nieko mes iš to miesto nenorėjome ir nesitikėjome, bet geografiškai Olštynas paskutinei nakvynei yra patogus, iki namų lieka vos puspenkto šimto kilometrų. Nuo šio Lenkijos miesto iki Žalgirio mūšio vietos mažiau nei 50 kilometrų. Tad paskaičiavome, kad jau atsisveikinus su Olštynu užteks laiko ir Žalgirio mūšio lauko, ir antros lietuviams šventos vietos „Biedrionkos“ aplankymui.

Ten, kur palaidota šiek tiek Mikolojaus Koperniko

Fromborkas, mažas miestukas Lenkijos šiaurėje, ant marių kranto. Gyventojų jame tik pora tūkstančių. Miestelio puošmena - Švnč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Andriejaus archikatedra bazilika, kurioje per trisdešimt metų dirbo viena žymiausių visų laikų lenkų asmenybių - Mikolojus Kopernikas. Fromborke jis parašė ir savo garsiausią veikalą ,,Apie dangaus sferų sukimąsi“.

Ne Nida...

Krynica Morska, į kurią išvažiavome iš Štutovo, - pagrindinis Vyslos nerijos kurortas ir centrinė gyvenvietė. Kaip ir mūsų Nida, miestelis įkurtas ant marių kranto, o nuo jo iki jūros apie pora kilometrų. Kurorte vos 1 300 nuolatinių gyventojų ir, kai vasara baigiasi, judrus miestelis lieka liūdnu užkampiu.

„Dievų miške“

Už keliasdešimt kilometrų nuo Gdansko - dvi nerijos. Vakaruose - Helo nerija, rytuose - Vyslos nerija. Mes renkamės pastarąją. Ši nerija prasideda Lenkijoje, driekiasi 65 kilometrus ir beveik per vidurį ją kerta Rusijos siena. Jau ir Lenkijos pusėje Vyslos nerija neprilygsta Kuršių nerijai, o rusiškoji jos dalis - praktiškai negyvenama. Bent jau žemėlapiai nei kelių, nei gyvenviečių 35 km ilgio rusiškoje nerijos atkarpoje nenurodo.

Ir šiemet norėjau į Sibirą. Tačiau, 2018-ieji - ne rinkimų metai, teko tenkintis, švelniai tariant, kiek trumpesne kelione po Lenkiją. Šešis kartus už Lietuvą didesnės Lenkijos per kelias dienas automobiliu neaplėksi, na, nebent tikslas - važiavimas vardan važiavimo. Todėl trumpai kelionei rinkomės vieną iš dviejų populiariausių Lenkijos krypčių – pajūrį. Antroji kryptis – Lenkijos pietūs, kur kalnai, Zakopanė, Krokuva, Veličkos druskų kasyklos – labiau tinka šaltesniam metų laikui.