Naujienos

Pilnai sutinku su Luku .Tik mano metai to nebeleis padaryti.

Krikščioniškas požiūris: „Tai nuostabu ir transcendentiška“

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas Arnoldas Smalstys pabrėžia, kad donoro kortelės įsigijimas – puikus būdas padėti pirmiausia kitam, o paskui ir sau. „Tai, kad kartais žmogus gali padėti net ir po mirties – graži idėja. Tave pasikvietė Viešpats, bet tavo širdis liko sveika plakti brolio širdyje. Tai yra nuostabu ir transcendentiška, aišku, jeigu tik gebame tą suvokti“, – sako kunigas.
Ligoninėje, kurioje atliekamos donorų organų paėmimo operacijos, dirbantis kunigas, paklaustas, ar yra tekę bendrauti su artimaisiais dėl donorystės ir padėti jiems apsispręsti, sakė: „Tenka bendrauti ir padėti apsispręsti, paprastai bent kartą per mėnesį. Norėčiau paminėti, kad paprastai žmonėms, tik ką patyrusiems artimojo netektį, būna ypač sunku priimti sprendimus, daryti tokius ryžtingus žingsnius. Tenka ir ilgokai šnekėti, ir „ištraukti“ iš liūdesio, kad mirusiojo artimieji priimtų tikrai savo sąžine, vertybėmis, tikėjimu, o ne momentiniu nusivylimu pagrįstus sprendimus. Būtų lengviau, jei daugiau žmonių turėtų donorų korteles ir būtų patys apsisprendę“, – teigia A. Smalstys.
„Jeigu sutikimą galimai donorystei pasirašote su tikru apsisprendimu padėti kitam ir malda, Viešpaties akivaizdoje atliekate neabejotinai gerą darbą. Tik labai mažai daliai sutikusiųjų lemta tapti donorais, bet svarbūs yra visi sutikę, ir visi atlieka kilnų darbą. Tai – sargyba, misija, kurią galima palyginti su gaisrininko tarnyba: jeigu nėra gaisro, gaisrininkas sąlyginai nieko nedaro, bet vien savo buvimu, eidamas tarnybą, jis atlieka gerą darbą“, – sako kunigas.
Kalbėdamas apie Katalikų bažnyčios poziciją kunigas pabrėžia, kad bažnyčios interesai šioje srityje – užtikrinti, kad donorystė ir liktų donoryste, geros valios aktu, ir niekada nevirstų kokios nors komercijos, mainų dalimi. „Bažnyčiai labai svarbu, kad viskas būtų skaidru, vyktų viešai ir tiksliai pagal donorystę reguliuojančius įstatymus, o įstatyminė bazė ir toliau užtikrintų tuos geranoriškumo, apsisprendimo laisva valia ir komercinių interesų nebuvimo kriterijus, – kalbėjo jis. – Be to, bažnyčiai rūpi, kad donorystės idėja toliau būtų propaguojama viešojoje erdvėje, kuo plačiau, ir kuo gilesniais aspektais. Tai svarbu, nes donorystė yra glaudžiai susijusi su krikščionišku, katalikišku tikėjimu. Netgi, sakyčiau, tikinčio žmogaus apsisprendimą donorystei kartu su malda būtų galima pavadinti puikia tikėjimo praktika“.
Šį požiūrį palaiko ir Ortodoksų (Stačiatikių) bažnyčios kunigas Vitalijus Mockus. Pasak jo, donorystė įprasmina universalų krikščionybės priesaką – „Mylėk savo artimą taip, kaip pats save“. Ji yra viena aukščiausių atjautos, meilės kitam žmogui išraiškų. „Čia mūsų požiūris sutampa su Katalikų bažnyčios požiūriu. Tiesą sakant, tai universalus, bendražmogiškas požiūris, ir, matyt, šioje vietoje galime dėti tašką“, – sakė Vitalijus Mockus.

sunku pripazinti tiesa,bet tai buvo ,juk ir tada buvo kilnios mintis,kilnus darbai ir nera ko pykti jai sakoma tiesa ,gal nenesiojat uzmirstuoliu

nebetubinis ,juk lakste su geltonais balioneliais kartu

Atsibodai, gal ką gudresnio

Sutinku su Luku

Plaukai gali būti panaudoti perukams, pvz., po chemoterapijos onkologiniams ligoniams.

Patys baisiausi mano sutikti žmonės buvo religingi, ne tikintys, o religingi, čia skirtingi dalykai. Ir būtenT tie religingieji leisdavo sau nuspręsti, kas kaip turi gyventi, kalbėti, jaustis. Įsivaizduodavo, kad jie turi teisę vertinti kitus žmonės. Tie religingieji įsivaizduoją besą dievai. Na, ir šiuo atveju, buvo nuspręsta našlei dantis sustatyti nemokamai. Kodėl pasirinkta būtent ši moteris? Nes vėlgi kažkas apsimeė Dievu ir nusprendė mat.

Gryna tiesa, apie "religinguosius". Taip, tai jų dėka per ilgus tūkstantmečius fanatikus iškeldavo į aukštumas, o milijonus nuvarydavo į kapus.Tų kurie save įsivaizduoja šventaisiais - sąmonėse, inkvizicijos laužai dar neužgesią, vis dar stovi kartuvės turgaus aikštėse. Gyvas pavyzdys to, vos keletą metų atgal, patvorio fanatikų akivaizdoje "skanduojančių" poterius, bei bliaunančių šventas giesmes, močiutė isteriškai vertė kartoti anūkę, kad ji nenori pas mamą. Žmonės daugiau kalbėkite savo vardu, mažiau Dievo, nes nuo blaivaus proto iki minėto fanatizmo, tik keli žingsniai.
Iš kitos pusės kuo gali būti garantuoti tie kurie sutiko po mirties paaukoti savo ar savo artimųjų organus, savu laiku nesužinos panašios naujienos, kokią išgirdo davę kraujo, apie skandalą Nacionaliniame kraujo centre?

Taip pat pasakysiu iš savo patirties. Kam geranoriškai padėjau, tas atsilygino piktuoju, nes geranorišką pagalbą suvokė kaip savaime suprantamą dalyką, nes juk jie tokie vargšai kurių reikia gailėti, tokie nusipelnę, tokie teisingai gyvenantys (taip įsivaizduoja). O gavę pagalbą, pvz, viena tokia iš Anykščių buvo priglausta kelioms savaitėms namuose, nes neturėjo kur pasidėti, įsivaizduoja, kad turi gauti ir toliau viską. Kuo toliau juo religingųjų teisuolių!!! Lietuviškosios davatkos yra daug daug radikalesnės nei islamistai. Radikalų tarp islamo išpažinėjų pasitaiko vienetai, be to, jiems neleidžiama keroti. O lietuviškosios davatkos yra legalios ir tuo pavojingos.