Ką manote apie Anykščių pilies statybas?

Dienos anekdotas

Iš laiško žurnalo redakcijai: „...o jūsų kryžiažodžiai žemina žmogaus orumą! Bandydamas juos išspręsti pasijuntu tikru idiotu!“

Komentaras

Mergaitė dailia krūtine:„2017 01 01 buvo 27892 gyventojai. Dabar 27001. Per mėnesį netenkam bevek 100 gyventojų. Anykščiams liko tik 27 metai. Gal nebestatom pilaitės? Pastatom didesnę autobusų stotį su tiesioginiais reisais į Vilniaus ir Kauno aerouostus ir praplečiam kapinių teritoriją. O gal valdininkų pamažinam per pusę?"

Komentuoti
Nuostabioji Bronė Pilkauskienė...

Prie pat Svėdasų dvaro prigludęs kaimas kažkodėl pavadintas Bajorais. Vakaruose atsiremia į Jaros upelę, per patį kaimą sruva Svėdasa ir nedidelis Šv. Jono upelis, dar matyti senojo kaimo gatvės vieta, kurioje 1323 m. buvo sodybos su gyventojais, po to vienkiemių pažanga, karas, kurio metu kelios sodybos buvo nukeltos - sovietai įsirengė aerodromą.

 

Apie liūdesį pilkajai žemei

Jei kas paklaustų, tai be jokių svyravimų galėčiau atsakyti, kad pats garsiausias iš bajorų kilęs žmogus yra Vladas Baleišis. Vidutinio ūkininko sūnus, jaunystėje narsus jaunalietuvis, po to šaulys, mokytojų seminariją Panevėžyje baigęs uoliai darbavosi mokytoju, rašė prozos kūrinėlius, laikomas poetiškosios miniatiūros žanro lietuvių literatūroje pradininkų. Kaip nuostabiai jis rašė: „Ten, kur tamsiaakė Jara lieknais ajerais klostosi, mano gimtieji Bajorai apsupti kvepiančių šilų vainikais.
Kvapniuose žemuogynuose, tyliai sruvenančios Jaros tėkmėj girdžiu begalinę meilę kūrybai ir išdidų liūdesį pilkajai žemei ir išdžiuvusiuose dirvonuose, tarp ankstyvų sausikėlių ir prerijingų viržių nuolatos svaigsta kvapnūs dienos garsai, prisigėrę didžiosios Meilės ugningo šnabždesio...“

Iš Sibiro sugrįžo gyvi

Juozapo ir Rozalijos Niaurų šeima buvo ypatinga. Ryžtingi broliai, savimi pasitikinčios sesės, vaišingi namai, jaunimo ir vyresniųjų susibūrimo vieta. Užaugo net aštuoni, užaugo nuolat didžios tėvynės meilės ir gilaus tikėjimo suvokimo gaivinami.     
Paprasta sodžiaus troba - tikriausias lietuviškumo ir patriotiškumo židinys. Pokariu du broliai išėjo į partizanus. Iš pradžių slėpėsi namuose, bunkerį buvo sumaniai įsirengę po klėtimi, ne kartą jo stribai ieškojo, bet surasti nevaliojo. Tačiau suvokę, kad gali surasti, kad nežinia kiek dar reikės slapstytis, kad būryje smagiau, išėjo į girią. Nukovė Alfonsą girioje, vėliau jau lemtingaisiais 1949 m. Feliksą paėmė gyvą, teko atkentėti katorgą Sibiro lageriuose. Povilas buvo areštuotas Kaune, taip pat kalėjo.
Šeima ištremta - 1948 - ųjų gegužės 22 - ios rytmetį, kada sodybą apsupo aktyvistai. Kažkaip namuose buvo padaryta alaus, tai gerai juo pavaišinus, bolševikų talkininkai leido pasiimti kelis maišus grūdų, lašinių, dešrų, daugiausiai prisidėjo drabužių, dar ir siuvamąją mašiną. Tremiant dalyvavusi komjaunuolė Juozaponytė pradėjo krautis stiklines į savo terbą, tai ją kareivis subarė - “kam lieti, gal žmonės patys vešis”. Nugabeno Kupiškio stotin, o iš ten traukiniu į Rusiją. Nugabeno į Irkutsko sritį, ilgokai gyveno Bolšaja Rečka kaime, vėliau Mariškine, Nižnij Kačergote. Nelengva buvo, daugiausia prie miško kirtimo - beveik dešimt kilometrų pėsčiomis į darbą, visą dieną kirviu mosuoti, pjūklą traukti, po to vėl pėsčiomis sugrįžti.
Visus šiuos patyrimus papasakojusi Janina Kniežienė, ten Sibire ištekėjo už žemaičio Felikso Kniežos. Ten gimė du sūnūs ir dukra, jaunylė Danguolė pasaulį išvydo jau 1962 m. Lietuvoje. Iš Sibiro visi Niauros sugrįžo gyvi, dėl to labai džiaugėsi tėvelis, nors tėvynėje tepagyveno vos aštuonis mėnesius, bet jautėsi laimingas galėdamas mirti tėviškės žemėje.  
Kniežos iš Bajorų persikėlė į Svėdasus, nelengvus darbus kolchoze, rūpesčius skaidrino tikėjimo ir tradicijos išlaikymas. Abu balsingi, gebantys dainuoti ir sudėtingiausias lotyniškas giesmes bažnyčios chore giedoti. Nuostabiausias gyvenimas, giesmininkų suėjimai ir bičiulystė, vienijantys vyrai - klebonas Ignas Šaučiūnas, vargonininkas Stasys Šeškevičius ir kiti šaunuoliai. Dažnai susirinkdavo tai pas kleboną, tai dar į kitus gerus, vaišingus namus, ar tiesiog gamtoje kelias valandas jaukais praleisdavo. Metai bėgo nenumaldomai...
Likusi našle J. Kniežienė senatvės dienas leido globojama dukros Danguolės. Kasdien eidavo į bažnyčią, visuomet būdavo smagi, giedros nuotaikos, o šią vasarą sulauksi devyniasdešimties staiga sunegalavo ir taip paprastai, gal net su palaiminga šypsena lūpose iškeliavo anapus.

Smagios tetulės pasaka
ir griaustinis

Ant kalnelio, į kurį smagiai kyla šviesus vieškelėlis, gyvena Bronė Pilkauskienė. Ją žino visi - ji smagi pakalbėti, visuomet gero ūpo, nors ir metų našta po truputį prie žemės lenkia, gero ūpo niekad nepraranda. Toks jau žmogus, net jei kokia neganda ir apie ją be nusiminimo su šypsenos spindulėliais veide kalba.
„Aš jo nelabai ir mylėjau, dar galvojau pasidairyti,“ - pasakojo apie gyvenimo pasirinkimą moteris. Tačiau vis dėlto nusprendė tekėti už mylinčio, už Balio Pilkausko. Neapsirikusi, buvęs labai geras, kaip dabar smagu, jei dar kartu gyventų, bet jau pora metų jo nebėra. Tačiau nusiraminusi jaučia, kad jis tebėra kažkur šalia, visuomet kartu, ir ramu, ir nebaisu todėl vienai vienkiemyje. Kuomet pradėjo gyventi čia, vyro namuose, kolchoze ir namie reikėjo sunkai dirbti, bet tada dirbo visi, kurie norėjo geriau gyventi. Pasak tetulės, žmogus turi dirbti.
Gaivino stebėtinai gražus pasaulis - kuomet saulė teka, kuomet einant tik prašvitus prie karvių lankas dengia rūkų skraistės, kuomet paukščiai vienas už kitą gražesnėmis giesmėmis pragysta. Saulėlydžiai vėl širdį virpina, ar begali būti nuostabesnė vieta gyvenimui, negu ši. Todėl ir į kartu su Baliuku senatvei Svėdasuose pastatytus namus keltis neskuba. Dar valioja laikyti karvę, paukščių... Šiek tiek persiritusi į aštuntą dešimtį, tad su geltonos spalvos „Žiguliu“ jau drįsta važiuoti tik iki Svėdasų, o į Anykščius ar kitą didesnį miestą iš ten keliauja autobusu.
Per didžiausias vasaros liūtis atsitiko neregėtas, seniai negirdėtas apylinkėje dalykas - žaibas sudegino B. Pilkauskienės klojimą. Buvo jis iš toli, net nuo vieškelio ant kalnelio matomas, statytas gal prieš šimtmetį, didelis, su šalinėmis, padu, sienos lentų, stogas jau šiferio. Tądien, rodos, ir lietus jau apstojęs buvo, kai bebūnant troboje, pamatė kaip apylinkę nušvietė kartu su trenksmu žybtelėjusi šviesa. Išėjusi į verandą - iš ten matosi visi trobesiai, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Mat buvo didelis vėjas, šuorais nešantis lietaus purslus, kieme nulaužęs medžio viršūnę. Tik po geros valandėlės tarsi ir įžiūrėjo pro klojimo stogą besiraitantį blausų dūmelį. Akimirksniu kyštelėjo liežuvius ir liepsna. Be delsimo paskambinusi 112. Gaisrinės atvažiavo greitai, tačiau, kol nesugriuvo stogas - viduje gesinti negalėjo, o kai gegnės susmuko, beveik nebeliko ką gesinti - šiaudų, šieno prėsluose, smulkių rakandų kampeliuose siaučiančios liepsnos žaibiškai sudegino sienas. Gaisrininkams teliko saugoti, kad neužsidegtų pastogė su traktoriais ir kiti pastatai. Pasakojo tetulė  apie šią nelaimę, ir neišlaikiusi nusišypsojo, toks jau žavus ir liūdėti nepratęs prigimimas...

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Myliu Svedasus

    Nuoroda

    Kiek daug Svėdasų žemė išaugino puikių, dvasiškai stiprių žmonių
    Linkiu daug sveikatos, gražių dienų.Ir Svėdasai turi ypatingą aurą.Labai svarbu kad išliktų prisiminimai apie tokį gražų miestelį.
    O jau svėdasietiška tarmė be galo gražiai skamba, nei viena tarmė man neskamba gražiau:)

    Prieš 3 dienas
  • Raimondai

    Nuoroda

    rankrascius, Augiui niekaip nesulaukia

    Prieš 3 savaičių