Ką manote apie Anykščių pilies statybas?

Dienos anekdotas

Iš laiško žurnalo redakcijai: „...o jūsų kryžiažodžiai žemina žmogaus orumą! Bandydamas juos išspręsti pasijuntu tikru idiotu!“

Komentaras

Mergaitė dailia krūtine:„2017 01 01 buvo 27892 gyventojai. Dabar 27001. Per mėnesį netenkam bevek 100 gyventojų. Anykščiams liko tik 27 metai. Gal nebestatom pilaitės? Pastatom didesnę autobusų stotį su tiesioginiais reisais į Vilniaus ir Kauno aerouostus ir praplečiam kapinių teritoriją. O gal valdininkų pamažinam per pusę?"

Komentuoti
Pripažintas meninės kalvystės meistras, tautodailininkas Bronius Budreika   nukalė puikiausią saulutę paminklui prie Aknystų globos namų.

Kas gi bežino, kas gi parodys,kur kadaise buvo didelis ir garsus Plytničios vienkiemis? Surašymo duomenimis, 1923 metais buvę net du Plytničios vienkiemiai -  kiekviename gyvenę po penkis gyventojus. Prie Debeikių, kažkur tarp Stepanavos, Ąžuolynės, Kurtinių, kur stačiais skardžiais stūksančia dauba teka nedidukė Kiliavos upelytė, kur buvo namai, šlamėjo milžiniški medžiai, gyveno daug žmonių. Daug energingų, kupinų gyvenimo džiaugsmo žmonių, tokių, kaip iš to kaimo kilęs Bronius Budreika, kuris nuolat prisimena apie naujosios Debeikių bažnyčios statybos reikalams senelio paaukotą jautį.

Vienkiemio istoriją atvertus

Kas ten buvo kadaise, niekas nepasakys, bet, matyt, ten, kur dar ne taip seniai būta žymios gilios daubos, buvo kasamas geras, labai jau plytų gamybai tinkamas molis. Gal tą molyną eksploatavę ir plytas gaminę Aknystų dvaro ponai, gal tą valdą nuomavę verslieji žydai, tačiau vėliau, XIX amžiaus pabaigoje, čia jau buvo vienkiemis, vadinamas Plytničia. Valdė tą ūkį smagus vyras Budreika. Šeimoje  augo gal dvylika vaikų  - kaip tų apaštalų - visi skirtingi, kiekvienas, nors kartais panašaus, bet vis kitokio, savo -  vienintelio likimo. dauguma buvo šeimos taip ir nesukūrę, prie namų, prie savo vienumo gėrybės prisirišę.
Vieniems vedybos, nutekėjimai, kitiems - ūkio darbai, dar kitiems - laimės prošvaistės tolimuose kraštuose : Rusijoje, Amerikoje. Pranas buvo pašauktas į caro kariuomenę ir dalyvavo 1904 metų kare su japonais Mandžiūrijoje. Baisu būdavę, mat tie ,,azijatai“ į ataką eidavę su durklais - badydami ir kapodami. Budreiką viename susirėmime sužeidė į petį, tad pagulėjęs ligoninėje, į frontą nebesiveržė - įsitaisė gurguolėje ir vežiodavo armijai ryžius. Pramokęs kiniškai, ėmė tarnauti vertėju. Sugrįžus Plytničios ūkyje pasirodė labai nuobodu, tai išsiruošė į Ameriką, kur jau gyveno du broliai. Laivu iš Karaliaučiaus išplaukė rugsėjyje, tuo metu, kai bangos vandenyne ne tokios didelės. Kelionę ištvėrė puikiausiai, jūros liga nesusirgo, kai dauguma bendrakeleivių vėmė net iš lovų  virsdami.

Amerikoniška sėkmės istorija

Apie pirmąsias dienas, išlipus Niujorke iš laivo, pasakodavo, kad už likusius nuo kelionės pinigus nusipirko pjūklą ir kirvį, suradęs nemenką rąstigalį pajūryje, supjaustė, sukapojo ir pardavęs gavo pirmąjį amerikonišką uždarbį. Po to įsidarbino skerdykloje. Stiprus vyras -  tik mėsininkas jautį nulupa, Budreika sugriebia visą skerdieną, užsimeta ant pečių ir nuneša į šaldytuvą. Po to dirbo vielos gamykloje prie tempimo. Ten nesunku, atlyginimas geras, bet darbas labai pavojingas - užsižiopsojusį labai greitai viela perpjaudavo - ten per savaitę bent po du žmones papjaudavo. Dirbant katilinėje sprogo katilas - spėjo užsidengti akis, bet sprogimo banga nubloškė toliau nei už šimto metrų. Iš trijų šimtų netoliese buvusių žmonių gyvų teliko apie šešios dešimtys. Iš tiesų, lengvesnio darbo neieškojo - eidavo ten, kur daugiau moka.Pramokęs kalbos, Pranas ėmė treniruotis imtynėse,- sekėsi labai gerai. Laisvalaikiu ypač mėgo pasižiūrėti žirgų lenktynių. Viskas puikiausiai sekėsi, tačiau Amerikoje jam nepatiko.

Amerikono sugrįžimas....

Sugrįžo jau į laisvą Lietuvą, dar prieš 1930 - ius. Su didžia energija ėmėsi tvarkytis ūkyje, kurį valdė palenktyniaudami kartu su broliu Juozapu.Vienas turėjo smagų eržilą, kitas - dar smagesnį, vienas turėjo dailiai išmargintą lineiką, antrojo  numarginta buvo dar nuostabiau. Sugyveno , sumaniai ūkininkavo, smagiai švęsdavo     šv. Jono šventes kelias dienas, tačiau Baltramiejaus atlaidai būdavę dar geresni : jau visko ūkyje priaugę, jau duona šviežia, jau mėsa jaunų gyvulėlių, jau alus tų metų miežių... Buvo beveik šešiasdešimties, kuomet ėmė jau visai rimtai pačios dairytis. Jodavo  pas savo mylimąją net už Šventosios, į tolimą Milokiškio kaimą svėdasiškiuose. Ten ir subrandino savo meilę bei apsisprendimą, prieš pat karą vedė Emiliją Gimbutaitę. Jau vokietmečiu vienas po kito gimė broliai Bronius ir Vytautas, kiek vėliau -  sesuo Aldona.
Gal tik geras Budreikos būdas, bičiuliškas sugyvenimas išgelbėjo nuo tremties. Kaip stambūs ūkininkai, jau buvo įtraukti į sąrašus, Bronius prisimena, kaip lemtingą dieną klūpojęs prie kamaraitės langelio ir žvelgęs į vieškelį, kuriuo turėję  atvažiuoti paimti, bet neatvažiavę. Sako, kad tyčia ar netyčia sumaišę- išvežę miestelyje gyvenusių Budreikų šeimą. Nors tėvas buvo pasakęs: ,,Aš savo sibirus jau atbuvau, jei pamatysiu išvežt atvažiuojant - tai miškan...“

Nenuilstantis Braniukas

Kiek įdomybių būdavę - lakiota laukais su bičiuliais žaidimus žaidžiant, čiužinėjantis ant užlietas lankas sukausčiusio ledo, nuo pat mažens pagelbstint tėveliams darbuose, einant į mokyklą  pažinti, lavintis, siekti. Traukė technika -  kolchoze teko padirbėti traktorininku, po to armijoje prie Vladivostoko ,,atpylė du metus ,,.raketčiku“.Traukinuku iš Trumbatiškio stoties daug prisivažinėjo, kol baigė mokslus Panevėžio hidromelioracijos technikume ir įsidarbino Anykščių MSV mechaniku. Smagus, bendraujantis vyras, ieškojęs kur įdomiau, nuo 1979 metų darbavosi DOSAF pirmininku, ten buvę daug veiklos - jaunimas mokėsi šaudyti, važinėti, organizuodavę įvairias lenktynes, net ant ežerų ledo. Po dešimties metų išėjo inžinieriumi į automobilistų klubą, o po trijų metų -  į profesinę mokyklą ,kurioje jaunimą mokė ir tebemoko metalų technologijos pažinimo, suvirinimo, šaltakalvystės ir vairavimo...
Pirmąją patranką kartu su bendraminčiais pagamino. Buvo tai tuometinio mero, o gal jau šaulių kuopos vado Sauliaus Nefo sumanymas. Anykščiai be patrankos - Anykščiai be ateities. Paprastą vandentiekio vamzdį Ukmergės ,,Vienybės“ gamykloje apliejo metalu, po to iš Arklio muziejaus gavo ratus nuo gurguolės vežimo, meistrystę suprantantys padarė medines detales, Bronius, kur reikėjo, apkaustė. Ir trinktelėjo patranka didžiojoje šventėje, visus nustebindama ir pradžiugindama. Sunkoka buvo karo vyrams sutarti, perbėgo tarp jų nesupratimo šešėliai ir ėmė patrankos ir šlovės nebepasidalinti. Tuomet Bronius pasidarė dar vieną patranką - truputį mažesnio kalibro, truputį šventiškesnę, puošnesnę ir abu su broliu Vytautu daugybėje švenčių žmones pradžiugina,  ne tik Anykščių krašte, bet ir aplinkinių rajonų šventėse trinkteli.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta