Ar grybaujate?

Dienos anekdotas

- Klausyk, kaip teroristai pagrobia lėktuvus, juk lėktuvai tokie
dideli...?
Kita atsako:
- Durne tu... kai pakyla į orą, tie lėktuvai pasidaro mažiukai,
mažiukai. Tada jau problemos kaip ir nėra!

Komentaras

Vidmantai: "nekurstykite anykštėnų savo rašliavomis, skatinančiomis pilti bjaurius komentarus. Kaip žurnalistas turėtumėte suprasti, kad algos kilo visiems mirtingiesiems - valdžiai, Jonui, Petrui, Onutei... dėl šalies mokesčių sistemos pasikeitimo. Ramybės."

Skaityti komentarus (1)

Kol kolega Robertas Aleksiejūnas Traupio seniūnijoje klausėsi Traupio seniūnijos seniūnės Daivos Tolušytės ataskaitos ir Anykščių rajono savivaldybės vadovų kalbų, palėkėjau penketą kilometrų Panevėžio kryptimi, į Levaniškius. O jie, pasirodo, net už patį seniūnijos centrą Traupį didesni, istorine praeitimi, 5 hektarų dydžio parku ir darbščiais žmonėmis garsūs.
Pasak Traupio seniūnijos specialistės Dangirutės Maskoliūnienė, Levaniškiuose gyvena per 300 žmonių.

Levaniškiuose, kaip kokiame miestelyje, net 18 gatvių tokiais lyriškais pavadinimais: Beržų, Klevų, Kūdros, Pievų, Vilties, Žolynų... Nesvarbu, kad kai kuriose vos keli namai, tačiau vis tiek stebėtinai daug. Tačiau trečiadienio pavakare žmonių jose nesimatė, o ir keli sutikti buvo niūroki, bendrauti nelinkę. Pamaniau, kad geriausia vieta susitikti su šio kaimo gyventojais bus parduotuvė, tačiau ir čia teko nusivilti. Pakalbinta Anykščių kooperatyvo parduotuvės pardavėja į mane žiūrėjo įtariai ir jau ruošėsi skambinti savo direktorei. Sakau, netrukdykit, aš gi tik norėjau pasiteirauti, kaip čia žmonės gyvena, ką perka. Tačiau pabuvus keliolika minučių ir taip tapo aišku, kad vyrai vakarop nusiperka stipraus alaus, o kai kas ir degtinėlės. Savaime suprantama, pamatę mane ne tik kad į kalbas nesileido, bet kažkaip nejaukiai jautėsi su savo pirkiniais. Moterėlės gi, alkoholio nepirko, na duoną, mineralinį, kitus maisto produktus, tačiau į kalbas irgi nesileido. „Namuose pečius kūrenasi, negaliu, skubu namo“, - teisinosi, ir kas pėsčiom, kas dviračiu, kas automobiliu skubėjo namo. Į svečius įsiprašyti nepavyko...
Panaši situacija manęs laukė ir vos už keliasdešimt metrų tvarkingame namuke įsikūrusioje privačioje parduotuvėje. Ant palangės tupėjo riebus ir visai nebaikštus katinas, prie sienos – atremtas dviratis. Iš parduotuvės išėjęs dviračio savininkas buvo šnekus, tačiau pasirodė, kad jis ne levaniškietis, dviračiu atmynęs iš gretimo kaimelio. Gyvena vargingai, darbo neturi, o jo Levaniškiuose ir nėra, nebent kokiai bobulei pasisamdysi malkas sukapoti. Išgirdęs, kad aš iš „Anykštos“ ir dar noriu jį nufotografuoti, iškart pritilo, prisipažino, kad jau šiek tiek išgėręs ir tikrai toks nesifotografuosiąs. Taip ir išsiskyrėme. Jį palydėjo prie parduotuvės besisukioję keli šuneliai.
Prekių nestokojančios parduotuvės pardavėja vėl gi šneki nebuvo, o keli į ją užsukę vaikinukai optimizmu irgi netryško. Vienas jau pagyvenęs ir dirbęs užsienyje žadėjo vėl išvažiuoti, nes čia nėra ką veikti. Antrasis, lyg nedrąsiai, irgi savo ateitį su darbu užsienyje planavo, nors nuo Levaniškio Panevėžys netoli, tačiau, pasak jų, ir ten darbą susirasti sunku. Vaikinai šmaikštavo, kad kaime dar ir panelių yra.
Pasisukiojau po tuščias gatveles ir kolūkinę gadynę menančius apgriuvusius, pamėkliškus kultūros namus, buvusią kolūkio kontorą. Net šiurpas nukratė praeinant pro trimetrinio gylio šulinį, pridengtą supuvusiu lentgaliu. Kas beliko iš buvusio Levaniškio kolūkio centrinės gyvenvietės pasididžiavimo? Juk būta kaime ne tik kultūros namų, būta ir mokyklos, įkurtos 1924 – aisiais, išsivysčiusios iki aštuonmetės, 2009 – aisiais užvėrusios duris, nes nebeliko vaikų nė pradinei. Ir tai kaime su trim šimtais gyventojų! Kaip vėliau kalbintas pastebėjo Traupio seniūnijos seniūnės pavaduotojas Valentinas Kalibatas, tie buvę kultūros namai tikras galvos skausmas. „Po kolūkio griūties nusipirkę savininkai nieko nedarė, apleido, - sakė seniūno pavaduotojas. – Užvaldė juos ne vietiniai. Dabartinis savininkas nusipirko gal prieš metus, o neseniai ant pastato kabėjo skelbimas, kad jis parduodamas. Sunku suprast, perpirko ir vėl parduoda“. Beje, Traupio seniūnijoje viešinčių Anykščių rajono vadovų žmonės klausė: „Ką galvojate daryti su ta šmėkla?“, - tačiau atsakymo nesulaukė.
Akis užkliuvo už prie parduotuvės skelbimų lentoje šviečiančio kvietimo į šventę „Mūsų žemė – Lietuva“, skirtos Lietuvos valstybės 100- mečiui paminėti, vyksiančios balandžio 14 dieną Levaniškių kaimo bendruomenės namų salėje. Apsidžiaugiau. Vadinasi, yra veikli kaimo bendruomenė, ir savo namus turi. Ne iš pirmos gatvėje sutiktos moterėlės, tačiau sužinojau, kad bendruomenės pirmininkė yra viena gerbiamiausių kaimo moterų, ūkininkė Nerija Kairienė. Su vyru Petru jiedu bene stambiausi šio kaimo ūkininkai gyvena Liepų gatvėje.
Kieme stovinti galinga žemės dirbimo technika liudijo, kad neapsirikau, tikrai į ūkininkų kiemą pataikiau. Išlipti iš automobilio neleido nemažas šuo, maniau, išlipsiu ir susitarsime arba šeimininkai nuo jo dėmesio išvaduos. Deja, šeimininkų nesimatė, neatsiliepė jie ir pabeldus į neužrakintas duris. Pasibaladojęs, jau lipsiu laipteliais žemyn, o čia tas piktas šuo dantimis kalena, eiti neleidžia. Išsitraukiau fotoaparatą, jį tai šiek tiek suglumino ir taip pasiekęs savo mašiną lengviau atsikvėpiau. Sargas išlydėjo piktu lojimu.
Į galvą šovė išganinga mintis. Gal bendruomenės pirmininkė bendruomenės namuose? Jie tvarkingi, gražūs, per langą matau jaukiai liepsnojančią ugnį židinyje, tačiau visos durys užrakintos.
Pasigrožėjęs pavasariniam purvyne besiturškiančiom antim, dūlinu prie tos pačios parduotuvės, kur ir pradėjau pažintį su Levaniškiais. Jau temstant prie parduotuvės sutikau su šuneliu Čypu pasivaikščioti išėjusią Bronę Vilniškienę. Gimusi už pusantro kilometro esančiame Šapio kaime, moteris visą gyvenimą praleido Levaniškiuose. Apie jaunystės Levaniškius gali pasakoti ir pasakoti. „Kolūkis tėveliams namus Levaniškiuose pastatė, baigiau mokslus, su šviesios atminties vyru Valentu abu dirbom agronomais, auginom vaikus, - prisiminė moteris. - Kolūkio pirmininkas Sergejus Šamšonkovas buvęs puikus žmogus, kaimu rūpinosi, 21 – erius metus pirmininkavo“.
Pamatęs mudu besišnekučiuojančius prie mūsų priėjo diktas vyras, su Bronyte glėbesčiavosi kaip geri draugai, tačiau priekabiavimu to nuoširdaus bendravimo tikrai nepavadinsi. Prisistatė buvusiu kultūros namų meno vadovu Laimiu Barausku. Tačiau įsišnekėti nepavyko, jį į jau duris beužveriančią parduotuvę pakvietė draugas.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Jolanta

    Nuoroda

    Ir gerai, kad užpuolė, nėr ko po svetiimus kiemus vaikščiot!

    Prieš 3 mėnesių
  • ///////

    Nuoroda

    Vaikų yra, ir tikrai nemažai, bet mokyklą vistiek uždarė

    Prieš 3 mėnesių
  • O šuneliai,

    Nuoroda

    kad ir labai geri,tebūna signalas policijai

    Prieš 3 mėnesių
  • IIr NIEKO

    Nuoroda

    "LABAI GERO" neradau skaitant

    Prieš 3 mėnesių
  • Levaniskiete

    Nuoroda

    Musu suneliai labai geri ir nepikti , pagyvina gyvenvietes vaizda.

    Prieš 3 mėnesių
  • gal ik aplojo,o ne uzpuole...

    Prieš 3 mėnesių