Ar lankotės turguje?

Dienos anekdotas

- Žinai, laikraštyje skaičiau, kad, kasinėdami piliakalnį, archeologai aptiko 13 amžiaus gyventojų darbo įrankius..
- Na ir kas ?
- Vadinasi, ir tada žmonės tingėjo. Net įrankius į žemę užkasdavo, kad nereikėtų dirbti.

Komentaras

niša: „Tarybos nariui, vadybininkui nauja niša teikti paslaugas savivaldybės administracijai, gelbstint direktorių, kai nebeturi viešųjų ryšių specialisto. Būtų įgyvendinta politiko programos dalis- naujos darbo vietos įkūrimas ir verslo skatinimas"

Komentuoti
Kunigas altarista Sigitas Uždavinys sako, kad jeigu turėtų jėgų, miestelyje tikrai suburtų ir jaunimo, ir pagyvenusių žmonių chorą. Būtų renginių ir vaikams. „Jeigu nuoširdžiai dirbi, visada rasi kelią į žmonių širdis. Tačiau, jeigu tik prabangios mašinos galvoje, tada tik apie tuštėjančią bažnyčią galima kalbėti...“ – sakė kunigas.

„Nebėra Skiemonyse nei mokyklos, nei ambulatorijos, miestelį „puošia“ ir keli apgailėtinos būklės pastatai, tačiau tuščių namų praktiškai nėra. Smagu dėl to, kad Skiemonyse savo gyvenimus kuria jaunos šeimos. Patogi miestelio geografinė padėtis leidžia nesunkiai pasiekti už 16 kilometrų esančius Anykščius, už 9 kilometrų esančią Alantą, net ir į Uteną žmonės važiuoja dirbti. Deja, Skiemonyse darbų praktiškai nėra“ – kalbėjo Skiemonių seniūnijos seniūnas Stasys Steponėnas.

Miestelyje yra keli vaiduokliai

Nuo Anykščių važiuojant į Skiemonių miestelio centrą, dėmesį patraukia kairėje kelio pusėje esantis „įdomus“ pastatas. Mūrinis, apgriuvęs, aplink – šiukšlynas, tačiau ant stogo – saulės kolektoriai, taip pat ištiestas nežinia kam reikalingas tentas... Sustojam, pavaikštom aplink, antro aukšto durys pravertos, tačiau jokio žmogaus aplink nematyti.
Paskambinus seniūnui paklausti, kas čia per „grožis“ puošia miestelį, S. Steponėnas nusijuokia: „Čia tikra miestelio „puošmena“. Kažkada šiame pastate buvo kolūkio kontora, paskui pastatas buvo privatizuotas. Dabartinė jo šeimininkė gyvena Vilniuje, čia tik sargas nuolat būna. Visokių gražių planų turėjo moteris, bet kaip nieko nevyksta, taip nevyksta. O blogiausia, kad pastatas, esantis šalia pagrindinio kelio tik darko miestelio vaizdą. Šiemet dar tą paklodę ant stogo ištempė...“
Pasak seniūno, Skiemonyse yra ir dar vienas pastatas, dėl kurio širdį skauda. Tai – miestelio centre stūksantis malūnas. Jis priklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Martynui Budraičiui. Jam įsigijus pastatą, skiemoniečiai džiaugėsi, kad meno žmogus neleis malūnui trūnyti... Deja, nors jau praėjo keli metai, kai malūnas turi šeimininką, jokio progreso nevyksta. Jis tarnauja nebent kaip skelbimų lenta...
S. Steponėnas „Anykštai“ sakė, jog M. Budraitis turi sodybą netoli Alantos, kartas nuo karto atvažiuoja į Skiemonis, tačiau savo turtu niekaip nesirūpina. „Seniūnijos pastangomis išvalėme malūno pastato, šalia esantį malūnininko kambarėlį, bet daugiau niekuo padėti negalime. Gal jau metai bus, kaip nešnekėjau su M. Budraičiu. Matyt, pagrindinė problema – viskam trūksta pinigų...“ – kalbėjo seniūnas.

Skauda širdį dėl
emigravusių vaikų

Atvažiavus į Skiemonis šiek tiek po 9 val. ryto, miestelyje – tuščia. Tik parduotuvė pasirodo bene labiausiai lankoma vieta, tačiau praeitą trečiadienį prieš pietus pirkėjų buvo reta. „Mėnesio pradžia, žmonės dar negavę pensijų, pašalpų, - pastebėjo pardavėja Birutė Rudokienė. – Antroje mėnesio pusėje prekyba pagyvės“. Kartais pagyvenę skiemoniečiai į parduotuvę užsuka ne tik apsipirkti, dažnam vienišiui tai vieta ir pabendrauti, išsišnekėti. B. Rudokienė gyvena Skiemonyse jau trys dešimtmečiai, tad daugelį žmonių gerai pažįsta. Tiesa, pardavėja ji dirba tik metai po to, kai sugrįžo iš emigracijos. Dešimt metų ji ne iš gero gyvenimo praleido Anglijoje, nes gyvenant Skiemonyse susirasti darbą, kuris garantuotų pajamas mokyti ir į gyvenimą išleisti vaikus, buvo beveik neįmanoma.
„Ne pyragai ir ten, norint užsidirbti reikia labai daug ir sunkiai dirbti, - sakė B. Rudokienė. – Atsitiko taip, kad sugrįžusi atostogų pasiėmiau, kaip maniau, keliems mėnesiams vaikus, tačiau išėjo taip, kad aš jau sugrįžau, o jie pasiliko. Džiaugiuosi, kad jie užaugo gerais žmonėmis, tačiau man širdį skauda, kad jie, kaip ir daugelio kitų skiemoniečių vaikai - ne Lietuvoje. Antai jaunėlis Karolis gyvenai Islandijoje, jam ir klimatas ten nelabai tinka, gyvena su mintim sugrįžti. O Mantas ir Kristina bei mano dvi anūkėlės ir anūkas įsikūrė Anglijoje, net nesu tikra, kad sugrįš. Antrokė Gretutė lanko anglišką mokyklą ir privačią lietuvišką, tai bent lietuvių kalbos neprimirš. Jeigu sugrįžtų, galėtų ir čia į tą pačia klasę eiti“.

Ir Skiemonyse yra ką aplankyti

Seniūnas S. Steponėnas apgailestavo, kad Skiemonyse nebelikę mokyklos. O kažkada net vidurinė buvusi. Skiemoniečių vaikai kas į Anykščių, kas į Alantos mokymosi įstaigas važiuoja. Buvusios mokyklos pastate įsikūrę Skiemonių bendruomenės namai, Kultūros centras. Pasak seniūno, kaip tokiam miesteliui, pakankamai renginių Skiemonyse vyksta, tik norinčių juos pamatyti – mažoka. „Kultūros organizatorės vos ne po namus vaikšto ir kviečia skiemoniečius ateiti į renginius... Vienas didžiausių miestelyje renginių vyksta per Jonines“ – sakė seniūnas.
Anykščiai pretenduoja gauti kurorto statusą, vasarą mieste lankosi nemažai turistų, tad seniūno pasiteiravus, ar Skiemonims „nubyra“ bent jau kažkiek tų turistų, kalbėjo: „Dažniausiai pravažiuojantys sustoja nebent parduotuvėje. Bet, sakyčiau, ir Skiemonių apylinkėse yra ką aplankyti. Pernai, liepos pabaigoje, Kudoriškio kaime, kuris priklauso Skiemonių seniūnijai, buvo pastatytas ir pašventintas 5 metrų 3 dalių kryžius Palaimintajam kankiniui, arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Iš šio kaimo būtent ir buvo kilęs 1962 –aisiais miręs arkivyskupas. Galiu išduoti šiokią tokią paslaptį, kad netrukus buvusiame seniūnijos pastate bus atidaryta ir ekspozicija T. Matulionio garbei“.

Kun. Sigitas Uždavinys:
„Vargas mane šlifuoja...“

Seniūnas S. Steponėnas ne tik „paslaptį“ apie būsimą ekspoziciją išdavė, paklausus, kokį žmogų Skiemonyse galima aplankyti, teigė: „Kol dar ne vėlu, nueikit pas kunigą altaristą Sigitą Uždavinį“. Ir tikrai, seniūnas padėjo atrasti ir pakalbinti išminties kupiną, lengvai bendraujantį, tikrą miestelio „šviesulį“ – 85 erių S. Uždavinį.
Į Skiemonių bažnyčią kunigas S. Uždavinys atvyko 2003 m. Iki 2006 m. jis vienas dirbo klebonu, tačiau staigiai pablogėjus regėjimui, o vėliau ir visai jį praradus, kunigystės teko atsisakyti. Dabar jis kiekvieną sekmadienį nueina į bažnyčią, klausosi išpažinčių, o šv. Mišias laiko iš Alantos atvažiuojantis klebonas Sigitas Sudentas.
Pasibeldus į kunigo altaristos namelio duris, pravėręs jas į vidų kviečia užeiti į vidų ir apgailestauja, kad anksčiau nežinojęs apie atvyksiančius svečius, būtų vaišėmis pasirūpinęs. Tik po kurio laiko supratau, kad kunigas – aklas. Gyvena vienas, kambariai švarūs, tvarkingi, tik, kai pravėrė „bufeto“ duris ir paklausė, ar ten yra puodeliai, supratau apie kunigo negalią.
Pakvietęs atsisėsti prie nediduko stalelio „gerajame“ kambaryje, kunigas pasidžiaugė: „Svečias namuose – Dievas namuose... Dabar galėsiu pasidžiaugti, kad ne tik vysk. Jonas Kauneckas, arkivyks. Sigitas Tamkevičius prie šio stalo sėdėjo, bet ir šio krašo žurnalistų buvau aplankytas...“
Gimęs Varėnos rajone, penkių vaikų šeimoje, S. Uždavinys nuo pat vaikystės patyrė daug vargo. Sunkiai sirgo mama, tad teko visos šeimos buitimi nuo 8 –erių rūpintis. „Už tai dabar ir kotletus, ir blynus moku iškepti, galiu šaltibarščius padaryti, net ir sausainėlių iškepti galėčiau... O reikėjo ne tik valgyt pagamint, rankom turėjau visos šeimos patalinę, drabužius skalbti...“ – į prisiminimus leidžiasi kunigas. Pasakoja, norėjęs teisę studijuoti, tačiau dėl savo katalikiškų pažiūrų, į universitetą nebuvo priimtas.
Skiemonių bažnyčia – ne vienintelė Anykščių rajone, kurioje kunigas dirbo. 1966–1973 m. jis buvo Inkūnų (Anykščių r.) Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos klebonas. Jis įrengė Inkūnų bažnyčioje pirmąjį elektrinį apšvietimą, panaudodamas elektros srovės generatorių, dekoravo bažnyčią, sutvarkė klebonijos pastatą, rengdavo iškilmingas procesijas ir jaunimo šventes su sporto varžybomis Šventosios pakrantėje. Kurso draugo Sigito Tamkevičiaus paskatintas, 1972–1973 m. Inkūnuose jis slapta rotatoriumi daugino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, paskui perdavė rotatorių Nijolei Sadūnaitei.
Kiekvienas kunigo sakinys pilnas išminties. Vis dėlto visas pokalbis sukasi apie vargą... „Kai meldžiuosi, Dievui dėkoju už vargą ir prašau vargo. Tik vargas žmogų padaro žmogumi. Nereikia prašyt Dievo, kad pašalintų nuo gyvenimo kelio vargą... Juk pagalvokit, kai grįžtat iš linksmo baliaus, kai patiriat gražias emocijas, neilgai jos išlieka atmintyje, greitai užsimiršta... O štai vargas turi prasmę, jis išmoko atsargumo, pastato į vietą, žmogų padaro paprastu, maloniu, patraukliu“ – sako kunigas.
Pasiteiravus, ar vargas neišsekina žmogaus, ar neatima vilties, tikėjimo, kunigas S. Uždavinys lyg man asmeniškai, lyg bendrai visiems žmonėms teigė: „Sese, nebijok vargo. Gal ir sunku, gal ir skauda... Bet kokia paskui didelė būsi, kokį didelį ir gražų gyvenimo bagažą turėsi...“
Kunigui ne kartą buvo siūlyta keltis į Panevėžį, į slaugos namus, tačiau net ir garbingo amžiaus sulaukęs, ir negalią turintis S. Uždavinys to atsisakė: „Man laisvė už duonos kąsnį brangesnė...“

Daiva GOŠTAUTAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Tttt

    Nuoroda

    Kad jus jaunimo nesuprantate jusu smegenis perminkstos .jus pasaulio nematote tvarta ir parduotuve...

    4 valandų
  • tai

    Nuoroda

    kodel nieko nedarei kai dirbai seniuni, kur sukurtos darbo vietos jaunimui, aaaaaaaaaaa.

    Prieš dieną
  • Taigi

    Nuoroda

    Socializme žmonės gerai gyveno, jeigu tiems laikams dar būtų duotas šių laikų techninis išsivystymas, tai išvis būtų vartęsi, kaip inkstai taukuose. Bet juk savanaudžiams lietuviams reikėjo sunaikinti socializmą, kuris labiausiai atitiko krikščionybės dvasią.

    Prieš 2 dienas
  • Vazelionka

    atsakymas į: Taigi Nuoroda

    Socializmas atitiko krikščionybės dvasią, todėl komunistai -socialistai, šaudė kunigus, kyšo į konclagerius, sprogdino bažnyčias, o kurių nesprogdino, tai pavertė zavodais, sandeliais ir kalėjimais. Tiesiog komunizmas žmogisku veidu, konclagerį niekada niekas negyveno blogai. Dar atsiranda debylų prisimenančių tai su nostalgija.

    Prieš dieną
  • Labai graudu

    Nuoroda

    O kiek nuo gerb. seniūno darbo pradžios ,,migravo" į Anapilį ! Gelbėkite žmones, deklaruojantis jaunime

    Prieš 5 dienas
  • Graudu

    Nuoroda

    Kai seniūnui kelia juoką tuštėjantis miestelis ar apleisti pastatai. Pasvarstykim, kada mokyklą uždarė? Nuo kada nebesigirdi moterų klubo veiklos? Bendruomenės veiklos jokios. Anksčiau ir mergaites suburdavo, darbelių mokydavo. Ar ne nuo tada kai gerb, seniūnas pradėjo dirbti. O dėl gabumų trūkumo dirbti seniūnijoje perlenkiat lazdą. Jei jaunimas sugeba patys deklaruoti pasėlius tai tikrai sugebės ir seniūnijoje dirbti :) O jei ateitų koks jaunas ūkininkas vadovauti tai tikrai daug geriau susitvarkytų.

    Prieš 5 dienas
  • to gaila

    Nuoroda

    nepeizėkit nesąmonių ,kur jūs matot Skiemonyse jaunimą,būtų darbo vietų,bet garantuoju nebūtų kam dirbti, vieni išvažiuoja į užsienį, kiti turi darbus, treti geriau draugaus su stikliuku,gyvens iš pašalpų bet nedirbs, o dar viena kategorija,labai protingų, norinčių atsisėst į seniūnijos darbuotojų vietas, deja per silpnos galvytės,rašliavoms gabumų užtenka, bet darbui tikrai ne.

    Prieš savaitę
  • Gaila II

    Nuoroda

    Galėtų kokią nors gamyklėlę sukurti, jaunimas galėtų dirbti, dabar viskas tik juoda...

    Prieš savaitę
  • Gaila

    Nuoroda

    Gaila kai toki seniuna turim kuris verkia verkia nes minkstas nemoka pats sukurti darbo vietu minciu neturi...uzleistu jaunimui ...matyti sukompu nemoka net dirbti....paliginkite macionis ir skiemonis juoka kelia ..macionis grazeja vis ...todel kad yra galvojanciu apie kaima...senei uzleiskite jaunimui vietas

    Prieš savaitę
  • to gana

    Nuoroda

    teisingai pastebėta, nei spa nei dviračių takų, nei gėlyčių , nyku tiesiog.

    Prieš savaitę
Įkelti daugiau