Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

Dienos anekdotas

Teismas. Apklausiamas liudininkas:
- Sakykite, ar teisiamasis davė jums narkotikų?
- Ne.
- O ar jo žmona davė?
- O... Atleiskite, čia klausimas irgi apie narkotikus?

Komentaras

turistas-rėmėjas: „Savivaldybė skelbiasi kaip garantas bendradarbiavime su Kinijos atstovais.
Deja savivaldybės įsteigta ir finansuojama iš biudžeto šimtatūkstantinėmis sumomis įstaiga, kurios pagrindinė veikla turizmo ir verslo organizavimas ir informavimas, nesuvaldo savo biudžeto lėšų ir nevykdo įsipareigojimų valstybei: nuo 2018-07-17 turėjo 234.36 € (809.2 Lt) socialinio draudimo skolą."

Komentuoti

Mikieriai, kaimas Šimonių girios proskynoje. Nuo seno priklausė Svėdasų parapijai, XIX amžiaus viduryje čia buvę sodybų su gyventojais, tarpukariu priaugo dar daugiau sodiečių, o štai dabar vos keletas telikę ir, matyt, dar mažės ir mažės. Nėra nieko smagiau, kaip gyvenimą pradėti ir po to užbaigti toje pačioje vietoje, gimtame sodžiuje, kur tau viskas sava ir tu viskam savas.
Aleksandras Leika smagus vyras. Žodis sodrus, jam gražiausiu pasakojimu skleidžiasi, miela klausytis.

Filosofiški pašnekesiai

Tad ir pradedame pokalbį filosofiškai - nuo šios dienos į praeitį sugrįždami. Kaip gi tas gyvenimėlis..? O gyvenimas, gyvenimėlis smagus visuomet buvo, bet, oi, greitai jisai prabėgo. Visai dar neseniai mažas paupiais bėgiojęs, gyvulius po miškus, lankas ganęs. Mokyklon ėjęs, raides, o po to ir pasaulio įdomybes palengva pažinęs. Tėvokui mišką kirsti padėdavo. Paaugo, bernavo, vedė, uoliai darbavosi, šeimyna rūpinosi, prislinko senatvė, pasiliko vienas, nuobodu mieste buvo, tai pargrįžęs į gimtas vietas pats vienas vienkiemyje gyvena.

Šimonių girios dvasia. 

Na, Šilagaliai dar buvę Svėdasų parapijos, o štai Mikierių gyventojai į bažnyčią jau į Šimonis keliaudavo. Turgaus įsigeidę net ir Kupiškį siekdavo, iki to lopšinėse apdainuotu tiltu žymaus miesto tėvelis nuveždavo parduoti medienos, malkų. Būdavo ir jį, dar visai nekokį kartu imdavo - sėdėdavo berniukas ant malksnų susirangęs, sustirdavo, tai tėvas šypsodamasis liepdavo bėgti iš paskos, kad užkaistų. Tačiau ne taip paprasta - mediniokai smuko, skaudžiai daužė kojas. Kelias valandas užtrukdavo kelyje...
Visur arba pėsti, arba su arkliu važiuoti. Būdavo iki Anykščių daugiau negu dvidešimt kilometrų, tai kol nukinkuoja, bent trys valandos praslenka - apsčiai laiko pamąstys ir pailsėt... Taip tad važiuodami, sėdėdami vežime žmonės tiesiog ilsėdavosi.

Jaunimo papročiai ir
rusė Martinienė

Pokaris buvo, kuomet jau įkopė į pusbernių bei augesnių bernų draugystę. Būdavo toks paprotys, kad sulaukę šventadienio visi kartu eidavo į šokių vakarus – „vakaruškas“ pramogauti, kitokių nuotykių ieškodavo. Kiekvienas šios brolijos vyras priėjus laikui turėjo pasirūpinti bičiulių vaišėmis. Procesas gana paprastas, tereikėjo iš kažkur gauti maišą rugių ir tuos grūdus nugabenti į „kremlių“ versliai moteriškei Martinienei. Jinai iš tų javų išraugindavo raugą – „brogą“ ir išvarydavo naminės degtinės - samagono. Šiek tiek stipraus, aštriai kvepiančio gėrimo pasilikdavo sau už darbą, tačiau nemažai velnio lašų atitekdavo ir užsakovams.
Pasilinksmindavo - vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau visi kartu, draugiškai išgerdami.
Grūdus reikėjo taip paimti, kad niekas iš namiškių nepastebėtų, išnešti iš klėties, kažkaip nugabenti degtindarei.
Kartą Aleksandras, ištempęs sutemose maišą, uždėjo arkliui ant nugaros ir palengva išjojo Plikiškių link. Kelyje susidūrė su vieškeliu atvažiuojančiu sunkvežimiu. Pastebėjęs žiburiuojant jo žibintus pasuko nuo kelio, į laukus, numetė maišą, pats atsigulė į žirnius, o pro šalį važiavę kareiviai į vienišą arklį neatkreipė dėmesio.
„Būt nupylę, tikrai nupylę...“ - paauglystės nuotykį prisimena Leika.

Sieliai ir miškovežiai

Tėvokas buvo labai energingas, kaip sakoma, su užmoju žmogus. Tuoj po tarnystės caro kariuomenėje pasiliko svetimame krašte, gal dešimt metų gyveno Odesoje, o po spalio perversmo Rusijoje sugrįžo į tėvynę. Kaip jis ten gyveno ir su kuo, kaip vertėsi – veik nieko nepasakojo. Matyt, nenorėjo jaukti artimųjų sąmonės, gal skaudu buvo, gal buvo nusprendęs į tai, kas buvo, nebesidairyti.
Darbštumas jo neišpasakytas buvęs. Būdavo su tamsa keliasi, su tamsa gula, vis darbuose ir sumanymuose paskendęs. Prataręs: „Vėlai šiandien atsikėliau, jau pusė trečios buvo...“ Netrūko ir sumanumo, kad daugiau pelnytųsi miškuose, žiemą nusipirkdavo antrą arklį, pasamdydavo berną ir kartu su juo atkakliai veždavo iš girių platybių rąstus į sandėlius prie Šventosios. Pavasarį, kai rogių kelio nelikdavo, atsiskaitydavo su bernu ir jį namo paleisdavo, o arklį parduodavo. Tuomet sugrįždavo į vasaros ritmą, į ūkio darbus savo 12 hektarų ūkyje.
Sėkmingai investavo - nupirkęs Anykščiuose prie pat tilto sklypą, ten pastatė namus ir manė atidaryti parduotuvę ar šiaip kokį verslą, ten, matyt, ateitis ir berniokams įžvalgaus tėvo buvo numatyta. Deja, okupacija, o po to užgriuvęs karas visus tuos gražius planus sugriovė.
Pokariu dar miškuose dirbdavo, ir Aleksandrui dar teko paragauti sielininko duonos. Gal porą kartų susipynę su tėvu po sielį ir nuvarę iki Ukmergės. Suaugęs ėmė dirbti miškų ūkyje miškovežio vairuotoju. Sunkvežimiai buvo ypatingi, sausomis kaladėlėmis kūrenamų dujų generatoriaus varomi – „kirogazas“. Kaladėlės labai tikdavo ir ėmus kur purvynę buksuoti - papildavo krūvelę po ratais ir išvažiuodavo. Nuoširdžiai miškuose dirbęs net 25 metus, į pensiją išėjęs vos 56 - ių, nes miškų ūkyje dirbusiems galiojo lengvatos. 

Sugrįžimas 

Nepatiko jam mieste, daug metų gyvenęs ir Kupiškyje, ir Anykščiuose, ką ten veikti. Kol dirbo dar šis tas, o kai į pensiją išėjo, tai visai nuobodulys užgriuvo. O čia kaime tai ramu. Pirkęs šiuos trobesius. Dar ir jo broliokas čia pat, kaimynijoje, buvusioje tėviškėje gyvena. Vienas kitam padeda, kartu pasikerta malkų, kitus darbus įveikia, kartu savaitgaliais pirtyje periasi.
Įnešęs naują motopjūklą - galingą, juo galima būtų smagiai medynuose pasišvaistyti, tačiau dabar jau reikia tik malkų. Girios gi beveik nebeliko, tiek kirto, tiek kirto... Visur krūmais užaugę, vien jaunuolynai tvoromis aptverti išlikę - išeina grybauti ir vos nepasiklysta, nebepažįsta miško pirmapradžio.
„Šindei švintė Mikieriuos visiems“ - netikėtai paskelbia A. Leika. Ir pabandyk atspėti, kas per šventė? Pasirodo, kad atvažiuoja autoparduotuvė. Į savaitę dar du kartus. Vėl šventė, kai autobusas ateina iki Mikierių, tai atsitinka tik du kartus per mėnesį. Beje, toks ritmas labai tinka ir Inkūnų bažnyčia besirūpinančiam Andrioniškio klebonui Virginijui Taučkėlai, nes ir ji miškų šventovėje pasirodo tik kas antrą šventadienį.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • gyventojas

    Nuoroda

    Vargsta žmogelis ir tiek. Kur jo vaikai,kad brolis padeda nudirbti darbus. Apie juos nieko.

    Prieš 2 savaičių