Pernai rudenį į mano kiemą buvo atklydusi balta katytė. Labai panaši į tą, kurią savo novelėje „Kliudžiau“ aprašė klasikas Jonas Biliūnas. Tiesa, ši buvo drąsi. Kai išeidavau į kiemą ir pašaukdavau – „kac kac kac“, tuoj pat iš kažkur išdygdavo ir, iškėlusi pūkuotą baltą uodegą, sekiodavo iš paskos, taikydavosi net įsmukti į namų vidų. Draugavome su ja neilgai, buvo matyti, kad tai beglobis gyvūnas, kurio kažkas lengva ranka atsikratė, greičiausiai paleido kaime iš pravažiuojančio automobilio, todėl nusprendžiau, kad ja geriausiai galėtų pasirūpinti gyvūnų globos namai.
Tai buvo pirmasis kartas mano gyvenime, kai bandžiau pagelbėti beglobiam gyvūnui. Paskambinau į UAB Anykščių komunalinis ūkis ir, neprisistatęs, kas toks esu, tik pranešiau, kad reikia pasirūpinti beglobe katyte. Atsiliepusi moteris paaiškino, kad komunalininkai, tie, kurie Anykščių rajono teritorijoje yra įpareigoti sugaudyti beglobius gyvūnus ir juos nuvežti į gyvūnų globos namus, man niekuo negali padėti. Moteris aiškino, kad aš pirmiausia apie beglobį gyvūną turiu informuoti seniūną arba…policiją.
Į policiją nusprendžiau nesikreipti. Net neabejoju, kad baltoji katytė būtų nepaklususi teisėtiems pareigūnų reikalavimams lipti į jų automobilį, galbūt net būtų pasipriešinusi ir kurį nors policininką apdraskiusi. Ir apskritai, kaip čia atrodytų, kai policijos ekipažas lyg kokią nusikaltėlę po kaimą vaikosi beglobę katę.
Paskambinau Debeikių seniūnijos seniūnui Alvydui Simonavičiui, paaiškinau situaciją ir jau kitą dieną jis kartu su komunalininku atskubėjo į mano kiemą. Baltoji katytė saugiai ir šiltai tuo metu laiką leido ūkiniame pastate. Išvydusi iki tol jai nematytus asmenis ir jų norą ją įkišti į metalinį narvą, kaip ir buvo galima tikėtis, priešinosi. Tačiau operacija pavyko – baltoji katytė iškeliavo iš mano kiemo. Koks jos tolesnis likimas, deja, nežinia, tačiau viliuosi, kad ji išvažiavo ten, kur ir turėjo – į Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos namus, su kuriais Anykščių rajono savivaldybė yra pasirašiusi sutartį dėl beglobių gyvūnų prieglobsčio.
Beje, anykštėnų išrinktieji kažkada yra viešai kalbėję, kodėl tokia, o ne kitokia beglobių gyvūnų gaudymo tvarka taikoma Anykščių rajone. Esą, jei būtų kitaip, kokia nors kaime gyvenanti močiutė, laikanti katiną, galėtų piktnaudžiauti, norėdama juo tiesiog atsikratyti. Beje, kažkada anksčiau kalbintas Debeikių seniūnijos seniūnas S.Simonavičius yra pasakojęs, kaip elgiasi, kai gauna pranešimą apie po kaimą lakstantį palaidą šunį. Tuomet jis važiuoja į vietą, beldžiasi į vieno, kito gyventojo namus ir klausia, ar tai ne jų šuo. Jeigu niekas neprisipažįsta, tada jis, matyt, tampa beglobis?
Suprantu, kad seniūnai, kurių darbas yra tarnauti gyventojams, turi puikiai pažinti savo seniūnijos gyventojus, tačiau kokiais tvarkos aprašais ir taisyklėmis jie vadovaujasi, susipažindami su seniūnijos reksais, pūkiais ir margiais, kol kas man lieka gili paslapis.
Beje, mano įsitikinimu, pastebėjus beglobį katiną, reikėtų kreiptis visai ne į policininkus ir seniūnus, o į gaisrininkus. Jie turi aukštas kopėčias, o kaip žinia, išgąsdinti katinai dažnai taikosi įsikarti kuo aukščiau.
Ir apskritai kiekviena biudžetinė įstaiga galėtų įdėti savo indėlį beglobių gyvūnų gerovę. Kodėl visada kalbama tik apie beglobius katinus ar šunis? Juk globos gali prireikti ir akvariuminėms žuvytėms – jos galėtų būti UAB „Anykščių vandenys“ rūpestis. Beglobiais naminiais paukščiais galėtų rūpintis Anykščių menų inkubatorius, čia jau pats pavadinimas kalba už save. Ir t.t. ir t.t..
Tiek daug sumaišties dėl tų beglobių gyvūnų, kad Anykščių rajono savivaldybė žada atidaryti gyvūnų globos namus. Vargšus gyvūnėlius apgyvendins pastate, kuriame anksčiau veikė archyvas ir kuriame, anot anykštėnų išrinktųjų, būtų gera gyventi net žmonėms. Šiuo metu beglobiai gyvūnai iš Anykščių rajono gabenami į Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos namus. Už šią paslaugą per metus uteniškiams savivaldybė sumoka 3 tūkst. Eur. Jolanta Guobaitė, šių globos namų šeimininkė, pastebėjo, kad už tokią sumą tegalinti priimti tris kates su penkiais kačiukais. Jeigu jau ši paslauga tokia brangi, gal dar nevėlu pasvarstyti apie gyvūnų globos namų alternatyvas? Kodėl, pavyzdžiui, beglobių katinėlių nepadovanojus kaimo močiutėms? Vaikai užsienyje pluša, anūkai dėl karantino aplankyti negali – vis šioks toks džiaugsmas būtų pademinei depresijai prablaškyti…
Beje, ar nereikėtų pasirūpinti aiškia informacija, kur Anykščių rajono gyventojams kreiptis, pastebėjus beglobį gyvūną. Suprantama, kad beglobiai šunys dažniausiai nedėvi antsnukių, bet kuo čia dėta policija?
