(Antanas ŽEMAITIS „Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte“,- „Anykšta“, 2013-02-23)
Antanas VERBICKAS – A.Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius:
– Kaip ir daugelis to meto įvykių, kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo mūsų. Mes gyvename XXI-ame amžiuje ir XIX-o amžiuje vykę istoriniai kataklizmai, žvelgiant iš dabarties pozicijų, atrodo kažkiek nebetikroviški. Tačiau 1863 metų sukilimas – tikra istorija, kurią išbraukti iš mūsų tautos atminties nevalia. Nereikia pamiršti, kad šis sukilimas gerokai sukrėtė Rusijos imperiją. Aišku, pergalės mūsų tauta nešventė, tačiau visam pasauliui davė suprasti, kad esame ne vergų tauta.
Nemažai anykštėnų, dalyvavusių 1863 metų sukilime ar rėmusių sukilėlius, buvo nubausti vienokiomis ar kitokiomis bausmėmis.
Po 1990-ųjų metų Lietuvoje prabilta apie šio šimtmečio kančią – tremtį. Viena po kitos pasirodė apie tai pasakojančios knygos, per radiją, televiziją suskambo tremtinių dainos, muziejuose pamatėme naujus eksponatus – tremtį primenančias relikvijas. Tačiau mes kol kas labai mažai žinome apie XIX-o amžiaus tremtinius. 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyviai, jų šeimos, vienaip ar kitaip ginkluotą kovą prieš valdžią rėmę dvarininkai, valstiečiai, miestelėnai keliavo tais pačiais tremties keliais, kuriais po šimtmečio buvo lemta praeiti jau kitoms mūsų tautos kartoms.
Šiandien mes jau nieko nežinome apie ano meto tremtinių gyvenimą svetur, jų likimus. Visai atsitiktinai A.Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus archyvuose radome ilgametės muziejaus direktorės Teresės Mikeliūnaitės 1981 metų susirašinėjimo su Čeliabinske gyvenusiu tremtinių palikuoniu Pavlu Petrovičiumi Povilonec medžiagą. P. Povilonec – iš Elmininkų kaimo ištremto Konstantino Povilonio anūkas, atrodo, nesėkmingai bandęs ieškoti savo giminių Anykščių krašte.
Taigi, bet koks prisilietimas prie lietuvių tautos praeities yra sveikintinas. Gerai, kad ,,Anykšta“apie tai primena.
Gintaras VAIČIŪNAS, Anykščių rajono savivaldybės civilinės saugos vyr. specialistas, istorikas:
– Visai natūralu, kad tas istorijos tarpsnis, kuris neatspindimas žiniasklaidoje, populiarioje literatūroje, televizijoje, kino filmuose mažai žinomas ir vertinamas plačiojoje visuomenėje. Kodėl mums taip suprantamas Žalgirio vardas? Juk Žalgirio mūšis įvyko 453 metais anksčiau už 1863 metų sukilimą. Bet mes apie jį žinome gerokai daugiau. Vadinasi, apie šį mūšį daug šnekėta, rašyta, o ir krepšinio komanda ,,Žalgiris“ ne vieną dešimtmetį puikiai reprezentuoja Lietuvą visame pasaulyje. Kitas pavyzdys. Apie Tadą Blindą, eilinį plėšikėlį, mes nežinojome iki tol, kol nebuvo sukurtas televizijos filmas. Po šio filmo pasirodymo jis tapo vos ne tautos didvyris, kovos prieš priespaudą simboliu.
Manau, kad publikacijos ,,Anykštoje“ istorine tematika tikrai reikalingos ir naudingos. Istorinė atmintis privalo būti išsaugota.
Valentinas ŠAPALAS, Inkūniečių bendrijos pirmininkas :
– Šio sukilimo ir jo vadų įamžinimo Lietuvoje ir juo labiau Anykščių r. savivaldybės teritorijoje aiškiai yra per mažai, tiksliau sakant, beveik nėra. Kiek aš žinau, per visą Lietuvą gal ir suskaičiuotume kokių 10 objektų, kuriuose vienaip ar kitaip yra įamžintas, pažymėtas šis sukilimas ir jo didvyriai. Akivaizdu, kad to per maža. Mano žiniomis, Anykščių r. savivaldybės teritorijoje tėra vienintelis plačiau žinomas ženklas – kuklus paminklinis akmuo Knėbių kaime (į Svėdasų bažnyčios šventorių mažai kas užsuka ir mažai kas žino, kad tai žymuo sukilėlių vadui). Knėbiai – tai viena iš stambesnių sukilėlių stovyklų, kurioje net buvo kalami, taisomi sukilėlių ginklai, vykdomos pratybos ir kiti darbai, todėl toks įamžinimas (lauko akmuo su menku užrašu) yra labai jau kuklus. O įvykis (valstiečių sukilimas) buvo ne eilinis, jis sukrėtė visą Rusijos imperiją, buvo plačiai žinomas visoje Europoje. Todėl tokius įvykius pažymėti, pagerbti sukilėlius, jų vadus, apie tą paprastų kaimo žmonių žygdarbį priminti plačiajai visuomenei, jaunimui yra būtina. Ir tai geriausia yra padaryti statant paminklus, kitus atminimo ženklus tiek pačiam sukilimui, tiek jo vadams, kitiems didvyriams, kurie nuolatos liudytų visiems apie tų laikų mūsų tautiečių dvasią, ryžtą, laisvės siekį, meilę savo žemei ir Tėvynei. Tai daug ką pasakantis mūsų tautos istorijos laikotarpis, nors ir trumpas, bet labai svarbus ir išraiškingas. Kalbant apie Knėbius, paminklinį akmenį, manau, reiktų geriau sutvarkyti pačią aplinką, ją kažkaip įrėminti, kad būtų aiškios ribos, būtų tam tikra infrastruktūra, būtina turistui ar kitam lankytojui, būtų kur sustoti, pastatyti dviratį ar automobilį, atsisėsti atsigerti ar užkasti, pailsėti. Dabar gi miško kirtėjai šalia paminklinio akmens krauna miško medieną ir ją vėliau išsiveždami palieka šiukšles. Tai nėra gerai, tai nerodo pagarbos tiems drąsiems mūsų tautos vyrams ir moterims, kurie ėjo į sukilimą negalvodami, kas jų laukia. Jie troško laisvės ir aukojosi dėl jos. Tai gal šiandien ir mums verta šiek tiek pajudėti ir deramai jiems atiduoti bent elementarią pagarbą. Galbūt panašių vietų Anykščių rajono teritorijoje yra ir daugiau ir jas būtina vienaip ar kitaip pažymėti?
Būtų labai gražu ir prasminga surinkti kiek galima daugiau informacijos apie šį sukilimą, kaip jis organizavosi ir vyko Anykščių r. savivaldybės teritorijoje, kas jame dalyvavo ir galbūt išleisti kokią nors brošiūrą ar kitokį leidinį, kad žmonės galėtų skaityti ir žinoti, lankyti svarbias vietas, paminklus.
