1863 metų sukilimas vertintas kaip kova prieš carizmą

1963 metais sukako šimtas metų nuo 1863 – 1864 metų sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje pradžios. Šio jubiliejaus tarybinė valdžia negalėjo nepastebėti. Bet tai nereiškė, jog gilų randą tautos istorijoje palikęs įvykis turi teisę būti parodytas ne per propagandos prizmę. Apžvelgiame, ką apie sukilimo sukaktį, rašė „Kolektyvinis darbas“.

Svarbiausia – nuoseklumas

Žinant, kad pagrindinė žiniasklaidos prievolė socialistinėje ideologijoje auklėti ir tinkama kryptimi nukreipti liaudies masių dėmesį, nenuostabu, kad visa sukilimo eiga buvo pateikiama labai paprastu pasakojimo stiliumi, kurio būtų galima ir dabar mokytis, kaip kokioje Adolfo Šapokos rašytoje istorijoje.
Sukilimui paminėti buvo skirta keletas pasakojimų, dar keliuose jų buvo pasakojama apie svarbiausius sukilimo vadus. Apie ginčų, interpretacijų ar skirtingų nuomonių spausdinimą negalėjo būti nei kalbos. Pagrindinė sukilimo priežastis Lietuvoje – valstiečių kova prieš eksploatatorius dvarininkus ir žemvaldžius. Lietuvoje vyraujanti sukilimo priežastis – nemokamas žemių dalinimas sukilimo dalyviams. Nors, reikia pripažinti, su šiuo teiginiu sunku ginčytis, žemių dalybos savanoriams laisvės kovų dalyviams masalu Lietuvos istorijoje buvo ne kartą.
Tad kaip vyko sukilimas? Visų pirma, niekur neminima, kad jis būtų vykęs prieš Rusiją. „Nacionalistinės“ ir valstybingumo gaidelės skamba tik rašant apie sukilimo pradžią Lenkijoje. Nors dabar atvirai pripažįstama, kad ne mažesnę įtaką sukilimui, o gal ir didesnę, turėjo siekis atstatyti Lietuvos – Lenkijos valstybę. Tačiau šis siekis dominuojantis buvo diduomenės sluoksnyje, o apie ją kalbėti galima tik blogai, arba nieko. Šiuo atveju sukilimas pateikiamas kaip liaudies atsakas ją iškankinusiam carizmui ir siekis likviduoti feodalizmo liekanas.
Nors labai silpnai, bet paminimas ir faktas, kad pats sukilimas buvo nevienalytis. Paminima, kad patys sukilėliai buvo susiskirstę į dvi brigadas – „raudonuosius“ (kitaip sakant teisingus, nes išryškinama jų nuostata žemę duoti valstiečiams) ir „baltuosius“ (daug blogesnius, jiems apibūdinti naudojami vieni didžiausių tarybinės propagandos kaltinimų – „dvarininkų ir pramoninės buržuazijos partija“), kurie prie sukilimo prisijungė, nes „negalėdami sustabdyti sukilimo prisijungė prie jo ir nukreipti jį sau pageidaujama linkme“.
Toliau sekė ilgas pasakojimas apie bendrąją sukilimo eigą. Galiausiai sukilimas buvo apžvelgtas tarybiniu socialistiniu stiliumi: „Nors sukilimas buvo nuslopintas, jo reikšmė istorijoje labai didelė: jis pagreitino feodalinių – baudžiavinių liekanų likvidavimą, sudavė sunkų smūgį tarptautiniam žandarui carizmui, padėjo stiprėti revoliucinės kovos ryšiams tarp lenkų, ukrainiečių, lietuvių, baltarusių“.

Anykštėnai taip pat
dalyvavo sukilime

1963 metų sausio 25 dienos numeryje „Kolektyvinis darbas“ rašė apie sukilimą Anykščių krašte.
Pirmas veiksmas prasideda faktu, kad vienas sukilimo vadų Z.Sierakauskas su sukilėlių būriu pirmą didelį laimėjimą iškovojo prie pat Anykščių krašto. Balandžio 6 dieną Raguvos miške įvyko kautynės, kuriose sukilėliai sumušė pulkininko Kavero vadovaujamą caro kariuomenės dalinį, paėmė gurguolę. Šios kautynės pristatomos kaip pirmas didelis sukilėlių laimėjimas.
Toliau pateikiame kas buvo rašoma „Kolektyviniame darbe“:
„Tuo tarpu Anykščiuose, kaip matyti iš generolo Lichačiovo 1863 m. balandžio 22 d. raporto generalgubernatoriui, vyko sukilimas. Lichačiovas prašė „leidimo imtis griežtų administracinių priemonių, reikalingų beveik visuotiniam sukilimui Anykščių miestelyje ir Užpalių dvare ruošiamam sukilimui numalšinti“. Netrukus į Anykščių rajoną ir buvo atsiųstas gerai ginkluotas carinės gvardijos dalinys, vadovaujamas generolo Ganeckio.
Ant Šventosios upės kranto ir šiandien stovi baltomis kolonomis papuošti rūmai, kuriuose šiuo metu yra rajono biblioteka. Prieš 1863 metus šiuos rūmus pasistatydino dvarininkė Okuličiūtė. Sukilimo metu čia buvo vietos sukilėlių štabo būstinė. Po grindimis buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis. Sukilėlių būstinės ir ginklų sandėlio paslaptį žinojo sukilėlių malšintojo Amados sekretorius ir ją išdavė. Okuličiūtė buvo suimta ir išsiųsta, o rūmus Amada dovanojo išdavikui sekretoriui. Po kurio laiko sekretorių rado pakartą ar pasikorusį. Generolas Amada dėl to anykštėnus tardė, kai kuriuos net pakarti įsakė.
Sekretorių palaidojo už senųjų miestelio kapinių, pastatė paminklą. 1905 m. sukilę anykštėnai paminklą sugriovė, kapą išardė.
Persikėlę iš Raguvos miškų, sukilėlių būriai, vadovaujami Z.Sierakausko, sustojo miškuose tarp Andrioniškio ir Anykščių. Čia Sierakauskas ir jo bendražygiai apmokė sukilėlių kariuomenę, turėjusią jau apie 2000 žmonių, ją performavo: buvo sudarytas sukilėlių štabas, iš raitelių sudarė eskadronus, o pėstininkai buvo padalinti į 9 batalionus. 8 batalionai buvo ginkluoti dalgiais, ir tik vienas – medžiokliniais šautuvais. Ginklų, net dalgių, sukilėliams trūko. Sukilėliams buvo nustatyta uniforma: pilka milo sermėga, sujuosta diržu arba juosta, ir juoda kepurė.
Formuodamas sukilėlių kariuomenę Anykščių – Andrioniškio stovykloje, Z.Sierakauskas stengėsi nesusidurti su caro kariuomene. Atlikęs pertvarkymo darbus, Z.Sierakauskas padalijo sukilėlių kariuomenę į tris kolonas, skirtingais keliais pasiuntė jas šiaurės Lietuvos kryptimi.
Anykštėnams buvo įsakyta rinktis Šlavėnų dvare. Į sukilėlius išėjo du poeto A. Baranausko broliai – Jonas ir Anupras, samdinys Juozapas Rukša, daraktorius Antanas Šinkūnas, Uzdonas ir kiti Pavarių kaimo vyrai; keli sukilėliai buvo iš Šeimyniškių, jų tarpe du jaunuoliai – Jonas ir Stasys Šukiai.
Iš Šlavėnų anykštėnai traukė Svėdasų link. Žygio metu prie būrio prisijungė nauji sukilėliai – svėdasiškiai, Salų apylinkių gyventojai. Salų miškuose jie buvo apmokyti, o paskui, Kolyškos vadovaujami, patraukė Biržų link. Biržų miškuose Z. Sierakausko kolona susijungė su B. Kolyškos kolona. Balandžio 26 d. netoli Medeikių kaimo įvyko kautynės. Carinės kariuomenės dalys, majoro Merlino vadovaujamos, po 4 val. trukusio susišaudymo buvo priverstos trauktis. Naktį iš balandžio mėn. 26 į 27 d. generolas Ganeckis 3000 gvardijos šaulių skubiai permetė iš Anykščių prie Medeikių. 1863 m. balandžio 27 d. prie Gudiškių Sierakausko ir Kolyškos būrius gvardiečiai sumušė ir išvaikė. Į nelaisvę pateko B. Kolyška ir 36 sukilėliai. Z. Sierakauskas buvo sužeistas, vėliau paimtas į nelaisvę ir Muravjovo- koriko įsakymu 1863 m. birželio mėn. 27 d. pakartas Vilniuje.
<…>
Kas tuo metu dėjosi Anykščiuose ir visoje Lietuvoje, aprašė J. Biliūnas „Liūdnoje pasakoje“.
„Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimos šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virtu. Niekas nebebuvo tikras rytdienos, nežinojo, gultų eidamas, ar beatbus laisvas iš miego“.
Tačiau nei kalėjimai, nei ištrėmimai neužgesino liaudies širdyje geresnės ateities vilčių, ryžto kovoti iki pergalės“, – su šiek tiek socialistine gaida pasakojimą apie 1863 – 1864 metų sukilimą Anykščių krašte baigė V. Pilkauskas.

– ANYKŠTA