Kovo 10-ąją Lietuvoje minima 40-ties paukščių diena: nuo seno tikima, kad į tėvynę grįžta apytikriai tiek paukščių rūšių. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų, šeimininkės kepdavo 40 bandelių, kad javai derėtų, buvo stengiamasi būti namuose, savo „lizde”.
Apie 40-ties paukščių dieną „Anykštos” skaitytojams papasakojo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas: „Anykščiai yra labiau į Šiaurę, tai čia 40 grįžusių rūšių greičiausiai nėra. Nors žiemos nebuvo, bet ir pavasaris ne šilčiausias. Kai oras atšąla, naktį gerai pašąla, tai ir paukščiai pasitraukia. Tas srautas, kuris buvo grįžęs, dažnai pašalus vėl pasitraukia į pietus, pietvakarius, vakarus, kur oras šiltesnis”.
Pasak kelių knygų apie gamtą autoriaus M. Kirstuko, jei būna ankstyvas šiltas pavasaris, tokiu metu jau būna grįžę apie 40 rūšių paukščių, tačiau šiuo metu masiškai jie dar negrįžę. Negana to, net ir skirtinguose Lietuvos regionuose paukščiai pasirodo skirtingu metu.
„Jei Vakarų Lietuvoje – Pamaryje, Šilutės rajone, bus jau grįžę, tai Rokiškyje, Kupiškyje, Anykščiuose gali parskristi vėliau. Šis pavadinimas – 40-ties paukščių diena – šiandien, manau, dar nepasiteisina”, – kalbėjo M. Kirstukas.
Pasiteiravus, kokie paukščiai parskrenda anksčiausiai, o kurių sulaukiame vėliausia, specialistas paaiškino: „Prieš 20-30 metų buvo rūšių, kurios žiemą išskrisdavo visą laiką, bet dabar iš tų pačių rūšių yra pavienių žiemojančių individų. Pavyzdžiui, yra varnėnų, kurie žiemą neišskrenda, tad sunku atskirti, ar jie parskrido, ar žiemojo. Taip pat yra ir su juodaisiais strazdais. Jei žiūrėtume, kas iš tiesų parskrenda, tai gervės, žąsys. Tačiau tos žąsys, kurios mums skrenda virš galvų, nebūtinai yra mūsiškės – jos gali skristi į kitas šalis. Gervės, dirviniai vieversiai, varnėnai – tai tie paukščiai, kurie pasirodo pirmieji. Kai kurios gervės parskrenda dar vasario mėnesį. O vėliausiai parskrendantys paukščiai – čiurliai, griežlės – jie pasirodo gegužės mėnesio pradžioje ar viduryje”.
M. Kirstukas teigė, kad ir gandrų greičiausiai sulauksime balandžio mėnesį, nors jų pasirodo ir kovą.
„Jiems reikia kažką lesti, o maisto dabar nėra, kadangi dar viskas įšalę. Priklauso nuo to, koks pavasaris – jei staigiai atšils, tai ir didelis paukščių srautas pasirodys”.
Ar reikia grįžtančius paukščius kažkaip pasitikti? Ar reikalingos inkilėlių kabinimo akcijos?
„Šie inkilų kabinimai yra labiau reikalingi žmogui, vaikų sąmoningumui, taip sužinome, kas aplink mus gyvena. Žmonės kelia inkilus, laukia paukščių, – viskas puiku. Bet yra ir kita pusė – visi laukia grįžtančių varnėnų, kabina inkiliukus, moksleiviai neša juos į parkus, sodus, o paskui visi pyksta, kad trešnes nulesa, – juokėsi pašnekovas, – Paukščiai gali išgyventi ir be žmogaus, šiuo atveju pavasarinės šventės labiau reikalingos mums patiems”.
Taip pat biologas M. Kirstukas patarė paukščių nelesinti, jei neturime supratimo, kaip tą reikia daryti.
„Lesinti paukščius apskritai nėra geras įprotis. Žinoma, geras lesinimas su tinkamu maistu – visai kas kita, nei gulbių lesinimas batonu. Žiemojantiems paukščiams – zylėms, bukučiams – papildomas maistas reikalingas, tačiau parskrendančių paukščių jokiu lesinimu nesudominsite. Lesinimas turi būti teisingas, o ne bet ką nešti ir mesti, ar miške ant eglučių batoną kabinti.
Ypatingai reikia ramybėje palikti gulbes: per daugelį metų įpratusios misti batonu, niekur nebeišskrenda. Jo gauna tiek, kad nebesulesa, ant krantų jis pūna, nes kiekvienas atvažiuojantis prie upės jaučia pareigą atsivežti ir kepalą batono… Paukščiai būtent dėl to ir išskrenda į šiltus kraštus, nes čia neberanda maisto, – ne dėl to, kad sušals”, – „Anykštai” sakė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas.
