Zita Inčirauskienė: „Nevaidinu visažinės profesorės“

Zita Inčirauskienė – ne tik menininkė, išsiskirianti unikaliu kūrybos stiliumi. Ji ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytoja, profesorė. Šiuo metu moteris su vyru, taip pat menininku bei dėstytoju Romualdu Inčirausku gyvena Telšiuose, o vasarą nepamiršta aplankyti Romualdo gimtojo krašto – Anykščių. Čia jie atvažiuoja pavasaroti, dalyvauja anykštėnų kultūriniame gyvenime.

Neseniai „Anykštoje“ rašėme apie prof. Zitos Inčirauskienės jubiliejinę parodą Anykščių koplyčioje „Nauja – tai užmiršta ir sena“. Dabar kviečiame su menininke ir jos veikla susipažinti  arčiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado kūryba?

– Turbūt reiktų pradėti nuo pradžių. Baigiau Šiaulių rajono Gruzdžių miestelio vidurinę mokyklą. Neturėjau jokio dailės pasiruošimo. Piešti mėgdavau, ypač gerai sekėsi kopijuoti artistų fotografijas, artimųjų portretus. Man išeidavo labai panašiai nukopijuoti. Vis tiek galvojau būsimąją profesiją sieti su daile. Kur ten man Dailės institutas! Įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, trikotažo modeliavimo specialybę. Baigusi mokslus, rinkausi dirbti dailės mokytoja vidurinėje mokykloje. Eiti į „gamybą“ tuometiniame Telšių trikotažo fabrike „Mastis“ visiškai netraukė. Įstojau mokytis į Vilniaus dailės instituto neakivaizdinį skyrių. Mano vyras Romualdas – į Talino dailės institutą. Tuomet jau buvome šeima, auginome du vaikus, buvo sunkus laikas, manau, abiem. Kaip kūrėja, į Lietuvos meno pasaulį įsiliejau palyginti vėlai. Čia turbūt tiktų citata iš Biblijos: „Viskam yra savas laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi… Dievas paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui“ (Ekl. 3,1,17).

– Jūsų kūrybos sritys – tekstilė bei kaligrafija. Kodėl pasirinkote būtent šias sritis?

– Kaligrafijos menas man imponavo nuo studijų laikų. Už tai esu dėkinga prof. Albertui Gurskui, o tekstilė man artima nuo vaikystės – esu siuvėjos duktė. Pirmieji žaislai – audinių skiautelės, sagos. Pati esu baigusi trikotažo modeliavimą Telšių dailės technikume. Kažkaip viskas ir susijungė. Ankstesnėje kūryboje kaligrafija dominavo, komunikavo su žiūrovu verbaline kalba. Kūrinių forma buvo įkvėpta pirmųjų knygų, papiruso ritinėlių, kodeksų, priminė vėliavas, liaudiškus austinius rankšluosčius. Dabartinėje kūryboje kaligrafija įgauna meditacinę formą. Pavyzdžiui, kūrinyje – instaliacijoje „AsMeniškumai“, kurdama krikšto marškinėlių emociją, dainavau lopšinę ir automatiškai rašiau, kartojau, vėl rašiau. Paskutiniame darbe „Buvimo žymės“ grafine forma perteikiu žmogaus vertės ir atminties temas.

– Kaip nusprendėte pasukti pedagogikos keliu? Kiek metų dirbate dėstytoja?

– Čia viską sutvarkė gyvenimo situacija. Baigę studijas, kadangi Romualdas gavo paskyrimą  į Telšius, čia ir grįžome. Abu ir pradėjome dirbti dėstytojais tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau pervadintame Telšių aukštesniąja taikomosios dailės mokykla, o dar vėliau –  Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetu. Taip žygiuojame koja kojon jau 42 metus.

– Kuo šis darbas Jums patinka?

– Iš prigimties esu mokytoja. Dar vaikystėje žaisdama visada vaidindavau mokytoją. Realiame gyvenime teko pereiti visas pedagogo darbo stadijas – nuo  vaikų darželio auklėtojos ( tarp kitko, Anykščiuose), vidurinės mokyklos mokytojos iki aukštosios mokyklos dėstytojos. Beje, ir mano charakterio savybės tam „ pritaikytos“ – esu empatiška, mėgstu bendrauti, myliu žmones.

– Kokių sunkumų, iššūkių tenka patirti dirbant dėstytoja?

– Tai nėra lengvas darbas, tačiau svarbu išlaikyti balansą, neprimesti savo nuomonės studentui – tai yra sugebėti neperžengti ribos, kada jau nebeaišku, kurio studento čia kūrinys.

– Ar prisimenate pirmąją savo paskaitą, kurią skaitėte?

– Tiksliai nebeprisimenu, tik žinau, kad tai buvo 1979 metų rugsėjis ir buvo šrifto paskaita. Buvau 28-erių metų, šioje srityje jaučiausi kompetentinga, nes mano diplominis darbas dailės institute buvo susietas su šia grafikos sritimi.

– Ar sunku jaunimą išmokyti meno? Ar apskritai to galima išmokyti?

– Mano nuomone, pirmiausia svarbi studento asmeninė motyvacija. Pedagogas gali tiktai savo asmenine metodika ir asmeniniu pavyzdžiu skatinti  kūrybinį mąstymą ir matymą.

– Kokie Jūsų santykiai su studentais?

– Myliu studentus, kokie jie bebūtų – ir darbštuolius, ir tinginėlius. Visada turiu ko iš jų pasimokyti. Nevaidinu visažinės profesorės, veikiau esu jų vyresnė patarėja, kuriai svarbi ir studento nuomonė. Stengiuosi bendrauti su studentais kaip su jaunesniais kolegomis, juk pas mus patenka rinktinis jaunimas!

– Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras dėstytojas?

– Iš patirties galiu pasakyti, kad studentų pagarbos susilaukia dėstytojai, kurie patys gerbia studentus, yra reiklūs, puikūs  savo dalyko profesionalai, menininkai, kūrėjai.

– Kuo menas yra svarbus jaunam žmogui?

– Sunku atsakyti neformaliai. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studentai įgyja tam tikros konkrečios srities kūrėjo profesiją: pvz., skulptorius, baldų dizaineris, metalo meno kūrėjas, meno kūrinių restauratorius,  kartu įgyja meninį išsilavinimą – juk čia dėstoma meno filosofija, meninis tyrimas, meno psichologija, dailės istorija ir kiti bendrieji profilio dalykai. Pasirinktą tyrimo sritį studentai gali toliau tęsti magistro studijose.

– Jūsų vyras Romualdas taip pat užsiima menine veikla, dėsto Telšių fakultete. Ar tenka jausti konkurenciją? Ar kritikuojate vienas kito darbus, kūrybą?

– Šį klausimą man užduoda gana dažnai. Konkurencijos tikrai nejaučiame. Veikiau esame vienas kito palaikytojai, patarėjai, vertintojai, konsultantai tiek dirbdami dėstytojais, tiek kurdami.

– Kokius savo asmeninius pasiekimus išskirtumėt kaip reikšmingiausius?

– Visas mano gyvenimas yra mūsų su vyru asmeninis pasiekimas, nulemtas Viešpaties. Tai pareikalavo mūsų abiejų ištikimybės,  kantrybės beveik penkiasdešimt metų drauge keliaujant per gyvenimą, pilną įvairiausių išbandymų.