Apie namus

Modernėjame, tobulėjame, o kokie rezultatai. Kiek pastebiu, dabar žmonės tiksliai žino, kad kažko trūksta, bet taip ir nežino ko.

Kiek begalvoju, man šiuolaikinio žmogaus elgesys panašus į trejų metų vaiką, kuris iš namų pabėgo į mišką. Gražiai apsirengęs, pasitikintis savimi, sotus, ledinukų pilnos kišenės, dienelė puiki, labai viskas įdomu, nebandyk tokio sustabdyti, jis žino, ką daro. Tiesiog eina ir švilpauja.

Modernėjame, tobulėjame, o kokie rezultatai. Kiek pastebiu, dabar žmonės tiksliai žino, kad kažko trūksta, bet taip ir nežino ko.

Kiek begalvoju, man šiuolaikinio žmogaus  elgesys panašus į trejų metų vaiką, kuris iš namų pabėgo į mišką. Gražiai apsirengęs, pasitikintis savimi, sotus, ledinukų pilnos kišenės, dienelė puiki, labai viskas įdomu, nebandyk tokio sustabdyti, jis žino, ką daro. Tiesiog eina ir švilpauja.

 Tačiau ateina laikas, kai mišką ima gaubti sutema, o medžių šešėliai ima austi bauginamą kilimą po kojomis. Tada jau nei ledinukai, nei apranga nerūpi, išgaruoja pasipūtimas ir svarbiausias poreikis – rasti namus. Tokioj pusiau šešėlinėje būsenoje ir gyvena šiuolaikinis žmogus – namai yra, bet kaip juos rasti? Švysteli saulutė  – baimės nėra, o pasislepia už debesio ir imame drebėti.  Tačiau dažnai negalvojame, kad ten, kur gyvename, ir yra mūsų namai, kad jų niekur kitur nerasi.

„Namų“ paiešką demonstruoja ne tik atskiri žmonės, bet ir tautos. Šiuo atžvilgiu galvoju, kad lietuviai jaučiasi ypatingai „benamė“ tauta – nuolatinis gręžiojimasis į praeitį rodo, kad namai yra ten. Tačiau istorija yra namai, kurių nebėra, likę tik siluetai iš praeities. Todėl užuot išėję iš miško sutemų mes imame klaidžioti praeities ūkanose. Ir lygiai taip pat paklystame.

Žinoma, istorija yra tautos stiprybė, bet tik tada, kai teisingai naudojama. Juk ir mobilųjį telefoną galima imti garbinti, nors jo paskirtis – tarnauti žmogui. Mano galva, neturėti namų yra taip pat pražūtinga, kaip ir nežinoti, kad juose jau gyveni.  Neperkelkime šios sąvokos, mes jau gyvename.