Į Anykščius buvo „atskridusi“ Ragana. Tačiau ne raukšlėta ir susisukusi vaikiškų pasakų heroje, o Kriaunose (Rokiškio raj.) gyvenanti Algimanta Raugienė. Istorikė, muziejininkė, ekstrasensė, žolininkė, dingusių žmonių ieeškotoja ir ateities matytoja anykštėnams pristatė trečiąją savo knygą – „Į purpurinį dangų su šluotražiu!”
Į Anykščius buvo „atskridusi“ Ragana. Tačiau ne raukšlėta ir susisukusi vaikiškų pasakų heroje, o Kriaunose (Rokiškio raj.) gyvenanti Algimanta Raugienė. Istorikė, muziejininkė, ekstrasensė, žolininkė, dingusių žmonių ieeškotoja ir ateities matytoja anykštėnams pristatė trečiąją savo knygą – „Į purpurinį dangų su šluotražiu!”
„Prisipažinsiu, visuomet šaipausi iš saviraiška užsiimančių poetų, kurie savo kūrinius spausdina Žvirblėnų kaimo spaustuvėje… Mėgejiški bandymai geriau telieka draugų būriui ir stalčiui. Pasaulyje ir taip per daug triukšmo, kad pasak Onės Baliukonytės„ dar terštum jį savimi“. Vėlų vakarą tik iš pagarbos senai pažinčiai ir iš dėkingumo už jos dėmesį mano asmeniui, ativerčiau jos knygą. Ir jau nebepaleidau“ – tokiu asmenišku prisipažinimu renginį pradėjo jo vedėja „Anykštos“ laikraščio vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė.
Algimantos Raugienės knyga „Į purpurinį dangų su šluotražiu!” – tai pirmiausia dialogas su didžiausiu jos gyvenimo autoritetu – seneliu. Per visus 200 psl. sutinkamas kreipinys „Mano Angele sarge, seneli Pranai“. Senelis Pranas, kuris „nepriklausė nei draugų, nei priešų kategorijai“ – buvo „tiesiog visiems reikalingas kalvis“ ir dar žolininkas, tautosakos žinovas, ir dar eretikas, nes anūkei aiškino, kad mūsų Dievui nereikia kraujo, Raganai visada ranka pasiekiamas. Tereikia tik nuo atminties durų patraukti šluotražį… Per jį – Senelį – Algimanta rašo tapusi ir muziejininke, ir ragana.
Plačiau apie susitikimą su Kriaunų ragana skaitykite antradienio „Anykštos” numeryje
