Viešai išsakytas europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio akibrokštas, raginantis lietuvius susimąstyti apie savo padėtį Vilniaus krašte, suteikė puikią progą pažvelgti į valdžios veiksmus. Ji lyg ir turėtų stengtis užgožti ties konflikto slenksčiu atsidūrusią lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių problematiką, tačiau nieko kito, išskyrus vangią reakciją ir tylą, įžvelgti nepavyko, mano filosofas Vytautas Rubavičius.
Kaip jau skelbta, daug diskusijų sukėlė dienraščio „Respublika” publikacija, kurioje europarlamentaras V. Tomaševskis, paklaustas, kaip lenkų tautinės mažumos atstovai turėtų integruotis į Lietuvos visuomenę, prastai mokėdami lietuviškai, tvirtino, kad lenkai Lietuvoje gyveno visada, o būtent lietuviai turėtų integruotis. „Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė”, – „Respublikai” sakė V. Tomaševskis.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje filosofas V. Rubavičius tvirtino, jog šiuo metu kaimyninėse valstybėse galima įžvelgti kaip niekad anksčiau stiprėjančias nacionalistines nuotaikas – baltarusių nacijos tvirtėjimo procesą bei vis aiškiau regimus Lenkijos elito radikalius bei šovinistinius pareiškimus, kurie itin siejasi su lenkų siekiu dominuoti Europos Sąjungoje.
„Visi tie tikslai yra siejami su nacionalinės jausenos stiprinimu. Tačiau mes į tai nereaguojame, ir manome, kad tylėdami valdžios atstovai vienaip ar kitaip nuramins tuos veiksmus. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad valstybių santykiai niekuomet nėra lygiaverčiai. Mes galime būti Lenkijos strateginiai partneriai tik tuo atveju, jeigu ji to norės. Ir nieko mes čia pakeisti negalime, tokių principų laikosi dominuojančios valstybės”, – sakė V. Rubavičius.
Jo teigimu, pats veiksmingiausias būdas, siekiant išlaikyti tautos identitetą – tai gyventojų sugyvenimo politikos stiprinimas bei konfliktų, esančių šalies viduje, kuo skubesnis sprendimas, tačiau akivaizdu, jog valdžia apie jokias nacionalinės politikos gaires nėra prabilusi per visą nepriklausomybės laikotarpį.
„Mes daugiausia kuriame ekonominius projektus, bet nekuriame normalios žmonių sugyvenimo politikos. Žmonės gyvena ne tik valstybėje, bet ir konkrečioje visuomenėje, ji turi būti grindžiama sugyvenimo principu. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, rengia strateginius planavimo dokumentus, bet ten nėra nei kultūros, nei lietuvių tautos. Dabar estai tokį dokumentą turi, latviai turi, o mes turime tik projektą. Bet ir jame nėra nei žodžio apie lietuvių tautą ir kultūrą. Čia numatomi abstraktūs apibrėžimai – „šalies pažanga” ir „šalies gerovė”. Pagrindinės vertybės – atvirumas, kūrybingumas ir atsakingumas. Tai mes su tokiomis vertybėmis kuriame ne Lietuvos, o pasaulio pilietį”, – tikino V. Rubavičius.
Tuo tarpu filosofas Krescencijus Stoškus pažymėjo, jog jokie tarpusavio konfliktai naudos nė vienai šaliai neatneša, o kalbant apie tarpvalstybinius susikirtimus vienu ar kitu klausimu, derėtų atkreipti dėmesį į vienos ir kitos šalies demokratijos lygių skirtumus – jeigu demokratija yra stipri, tai tos šalies konfliktiškumas bus labiau prigesęs, o jeigu toje šalyje vyrauja šovinistinės ir agresyvios nuotaikos, tai ši ta prievarta gali išplisti už šalies ribų.
„Kalbant apie agresyvią laikyseną iš lenkų pusės – tai ne tik lenkų pusė dėl to kalta. Per 20 metų nieko tuo klausimu padaryta nebuvo. Juk ir tarybiniais laikais tie lenkų priekaištai buvo girdimi, tačiau atgavus nepriklausomybę valdžia ir toliau laukė, bijojo prikišti pirštus. Nevykdoma šalies gyventojų integracijos politika tarsi pati už save šneka, jog jeigu jums čia gyventi negerai – išvažiuokit. O žmonės, matydami nejaukią aplinką, ima ir išvažiuoja”, – aiškino filosofas.
Diskusijoje taip pat dalyvavęs politologas Marius Kundrotas pabrėžė, jog šiuo metu aktyviai žiniasklaidos linksniuojamas V. Tomaševskio fenomenas galėjo kilti dėl 20 a. pabaigos demokratijos virsmo į mažumų demokratiją, kurioje didesnės teisės yra suteikiamos ne valstybėje dominuojančiai tautai, o į ją įsiterpusioms tautinėms mažumoms.
„Nacionalinį nusiteikimą šiuo metu slopina trys grėsmės: tai Lenkijos ekspansionistinių sluoksnių siekiai integruoti į šalies teritoriją ne tik Vilniaus kraštą, bet ir visą Lietuvą, antroji – tai Rusija, kuri žaidžia regionalizmo aspektu, ir tokiu būdu siekia suskaldyti nacionalines valstybes į daug mažų darinių, kuriuos būtų lengviau inkorporuoti, o trečioji grėsmė – tai Europos Sąjunga, kurioje vyrauja pseudonacionalizmas, kuomet yra ieškoma atramos taškų jau išmirštančiose tautelėse šalių viduje, ir tokiu būdu bandant skaldyti nacionalines valstybes”, – sakė M. Kundrotas.
