Lietuva – Eurovizijos finale

Pirmąjį „Eurovizijos” pusfinalį atidarė kaimyninės Lenkijos atstovė Magdalena Tul su daina „Jestem”. Gausiai metu puošta suknelė sveria apie 6 kilogramus ir trapi lenkaitė skundėsi, kad negali su ja laisvai judėti. Mergina gali puikuoti vienu trumpiausių sijonėliu visame pusfinalyje. Jei tą lengvą vos vos triko dengiančią drapanėlę galima išvis vadinti sijonu.

Lenkaitei ne itin pasisekė, nes jos pasirodymą beveik nušlavė temperamentingoji norvegė. Tiksliau iš Kenijos atvykusi Norvegijos pilietė Stella Mwangi. Jos daina „Haba Haba” gimtinėje jau tapo hitu. Stella iš anksto buvo laikoma viena „Eurovizijos” favoričių.

Ugningą šukuoseną susisukusi albanė Aurela Gaçe vietomis net šiek tiek perspausdama demonstravo įsijautimą į kūrinį. Trisdešimt septynerių metų vokalistė atrodė itin jaunatviškai.

Armėnijos atstovė Emmy scenoje į žiūrovus atsisuko sėdėdama milžiniškoje bokso pirštinėje. Dainos „Boom Boom” scenarijus kėlė sumišimą – mergina nutarė vaidinti boksininkę nugalėtoją, o konkurso režisieriai jos pasirodymą nuspalvino žvaigždžių ratu, kuris įtartinai priminė Europos Sąjungos ženklą.

Turkai – dar vieni konkurso favoritų. Jie visada lengvai perkopia pusfinalio barjerą, o ir finale pasirodo neprastai. Pastaraisiais metais jie atrado sėkmės formulę – roko grupė grojanti ne pačią griežčiausią muziką. Šiemet nieko naujo jie išrasti nebuvo linkę – lengvas rokelis iš „Yüksek Sadakat” rankų. Tiesa, kad nebūtų nuobodu, kūrinį „Live It Up” iliustravo gaublio formos narve įkalinta moteris-gyvatė, kuri pasirodymo pabaigoje transformavosi į tikrą ugnies paukštę.

Trisdešimtmetė dainininkė Nina (tikras vardas – Danica Radojicic) su daina „Čaroban” visus nukėlė į 70-uosius. Jei kas iki tol dar nesuprato, kokia išskirtinai galinga ir įspūdinga gali būti Diuselforfo „Eurovizijos” scena, per šią dainą galėjo tuo įsitikinti. Dainininkės auskarų forma transformavosi ant sienų, visi ekranai ir grindys sužibo vaivorykštės spalvomis.

Rusas Aleksejus Vorobjovas nėra plačiai žinomas tėvynėje, todėl jo tautiečiai santūriai spėja, kad jis gali nepatekti į pirmąjį dešimtuką, bet, kad pateks į finalą – jie tvirtai įsitikinę. Pats Aleksejus tuo irgi neabejoja. Scenoje jis spinduliuoja beribį pasitikėjimą savimi: ryškiau nei moderniausios arenos lempos švietė jo šypsena (ir švarko nugara). Tai, kad jį stebi visa Europa, atrodo, vaikinui buvo nė motais.

Šveicarė Anna Rossinelli nutarė visus nukelti į pasaką. Jaukią mielą su margais debesėliais ir trapute „In Love For A While” melodija. Tiesa, pati atrodė kaip topmodelis ir tai keistai kontrastavo su dainos skambesiu.

Gruzijos atstovė Eldrine save išreiškė agresyviai ir ekspresyviai. Ko jau ko, o temperamento jai ir jos muzikantams netrūko. Tik daina baigėsi visai netikėtai ir staiga, todėl atrodė lyg būtų nutrūkusi fonograma.

Trečias pusfinalio favoritas – jaunutis paprastas švedų kilmės vaikinukas iš Suomijos. Slapyvardžiu Paradise Oskar pasivadinęs ir dainelę „Da Da Dam” sukūręs vos ne berniukas. Vilkintis itin paprastais drabužiais su gitara rankose jis kažkuo priminė pernai metų Belgijos atstovą Tomą Dice’ą, o balso tembru – prieš kelerius metus sėkmingai pasirodžiusius latvius Valterį ir Kažą.

O štai Maltos atstovas priminė mūsiškį Donatą Montvydą, kuriam „Eurovizjos” duris vis dar neatsiveria. Glenas Vella su daina „One Life” rinkosi Donato mėgstamą muzikos stilių, choreografijos kompozicijas. Tiesa, jam dar toloka iki mūsiškio plastikos.

Mažojo San Marino atstovė Senit prieš „Euroviziją” reklamavosi kaip rimta žvaigždė. Ji negailėjo pinigų savireklamai, užpylė visus lankstinukais, plakatais, atvirukais ir kitais suvenyrais. Iš arti stebėję dainininkę tvirtina, kad ji gerai sutaria su plastikos chirurgais. Pinigų perteklių bylojo ir jos prabangi dizainerio kolekcijos verta suknelė, kurios faktūrą režisieriai vykusiai atkūrė ir ant visagalių arenos šviesų sienos.

Kroatė žiūrovus nutarė papirkti ne tiek daina, kiek persirengėlių šou. Daria per dainą „Celebrate” ne vieną kartą pakeitė savo drabužį. Iš pradžių juoda auksu puošta suknelė virto saldžiai rausva, o ši kūrinio pabaigoje – sidabriškai blizgančia vakarine.

„Sjonni’s Friends” galima vadinti „Iceland United”. Šeši žinomi šalies muzikantai į „Euroviziją” atėjo vietoj netikėtai mirusio jų draugo. Kantri stiliaus daina „Coming Home” spindėjo nesumeluota šilumą, o prisiminus grupės susivienijimo istoriją, kėlė ir graudulį. Per paprasta „Eurovizijai” – apie ją sakė daugelis ekspertų. Bet islandai turėjo slaptą ginklą, kurio nerodė per repeticiją: šou metu vienas narys draugiškai pabučiavo kitą. Žinodami, kokia „Eurovizija” populiari tarp gėjų, jie tikrai užsidirbo papildomų taškų.

Kati Wolf dainavo tūkstančiams europiečių, tarp kurių buvo du jai itin svarbūs žiūrovai – dainininkės vaikai. Tiesa, scenoje ji tikrai vengė bet ko, kas primintų vidutinio amžiaus moters ir dviejų vaikų mamos klišę. „What About My Dreams?” atlikėja sijonėlio trumpumu galėjo varžytis su lenke.

„Homens Da Luta” – juokingieji, lietuviams ausis išūžę, portugalai. Su daina „Luta É Alegria” jie šlovino kovos džiaugsmą. Kolektyvas ne tik primena agitbrigadą – iš esmės tai ir yra portugališkos agitbrigados atitikmuo. Juos žiūrėdami visi šypsosi, bet po dviejų minučių būna jau pamiršę, kad tokie išvis egzistuoja.

Azerbaidžano atstovai Ell ir Nikki taip pat buvo nuolat minimi tarp pusfinalio favoritų. Tiesa, daugelis iš šalies, kuri svajoja pas save surengti „Euroviziją” ir šios svajonės išpildymui negaili nė laiko, nei pinigų, tikėjosi įspūdingesnio šou.

Pusfinalį uždarė graikas Loucas Yiorkas drauge su reperiu Stereo Mike atlikęs dainą „Watch My Dance”. Graikiškos melodijos persipynė su hiphopo ritmais, o scena, paskutinė kartą šį vakarą parodė savo galias – iš niekur išdygo graikiškų kolonų projekcijos, o dirbtinių dūmų uždangoje įdėmiausi žiūrovai galėjo pastebėti ir vaiduoklio veidą.