Kaip Dievas duos, taip ir bus

Nesiliaujant Rusijos karui prieš Ukrainą, lietuviai skatinami nepanikuoti, bet tiek žiniasklaidos priemonėse, tiek ir specialiuose internetiniuose portaluose pasirodo vis daugiau žinučių, ką daryti karo ar atominės bombos sprogimo atveju. Klausėme Anykščių krašto žmonių: ar ruošiatės karui? Perkate ilgo galiojimo produktus? Ar, blogiausiu atveju, esate pasiruošę likti Lietuvoje, o gal – emigruotumėte?

Aldona Šerėnienė, Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė:

„Kiekvieną dieną galvojam. Nuo šešių ryto iki vėlaus vakaro žiūriu, stebiu viską. Kalbamės darbe, ir, jei nepaims iš mūsų, mes turim poliklinikos rūsy tam tikrą kiekį rūbų, apklotų. Jeigu reikėtų evakuotis, man nebūtų ir kur… Aišku, jei taikysis į poliklinikas, ligonines, tai bus siaubinga. Bet mes galvojam, kad trys aukštai – tai ne penki ir ne dešimt, tai gal išliktume bent kiek…

Ištisai kalbam apie tai, galvojam, kaip bus. Pati žiūriu nepriklausomą Ukrainos televiziją, labai įdėmiai įvykius seku. Nė vienas nesijaučiam saugiai, visi išgyvenam. Bet karo atveju niekur negalvoju išvykti. Ir vaikai neišvyktų. Kalbamės visi, bet apie išvykimą kitur nesvarstom.

Esu kalbėjusi su Virginijum Strolia, kokios reikėtų pagalbos iš mūsų – galėtume skelbti medicininių priemonių rinkimą, nes žmonės ateina, klausia, kur galėtų paaukoti, o mes tik pasakom, kad yra internete nurodyta. Yra žmonių, skambinančių ir klausiančių, kur atnešti įvairių medicininių priemonių. Galėtų būti daugiau informacijos. Aš ir pati galėčiau tų priemonių nupirkti.

Pirmiausia galvoju apie ukrainiečius. Apie save galvoju mažiausiai. Aš net nežinau, kur pasidėjau jodo tabletes, ir jų neieškau. Kaip Dievas duos, taip ir bus. Man labiausiai rūpi tie žmonės. Norėčiau priimti vienišą moterį arba moterį su vaiku, nes turiu sodybą, aš su ja tilpčiau. Negalėčiau daug priimti, nes neturiu vietos. Mes, mūsų šeima, netgi svarstom apie našlaičio vaiko priglaudimą.

Nepirkau nieko: turiu du šaukštus druskos, man jos pakanka ilgam. Nei konservų, nei kruopų nepirkau. Ką turiu šaldikly, ką rūsy – vienų kruopų kilogramą, kitų – man mėnesiui užteks. O toliau – kaip Dievas duos. Skatinu ir savo darbe žmones nebėgti ir nepirkti.

Kadangi paramą gaunam iš „Norfos“, bandau palikti, neišdalinti kruopų, kurių pakuotės sudraskytos, jas sudedam, kad ilgiau stovėtų, gal kam reikės. Nė vienas nežinom, kaip čia bus. Tai yra baisu. Kaip žmogus gali nemąstyti? Niekaip nesuvokiu, sapne nesapnuota… Visada Dievo prašai sveikatos, bet niekada nepagalvojau paprašyti, kad Dievas apsaugotų nuo karo, nuo Putino. Žmogėdra!

Turim susivienyti, susikabinti rankom visi ir kažkaip išgyventi. Neskleiskim panikos, nesudarykim prielaidų, kad Baltarusija prie mūsų prisikabintų, reikia išlaikyti rimtį, ruoštis blogiausiam, bet tikėtis geriausio…“.