Kasmet apie birželio 22–24 dienomis Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Birželio 24-oji – Rasų, Vidurvasario, Kupolo šventės, kurių tradicijos persipynusios. Mitoliginę šios šventės prasmę sudėtinga atkasti, nes likusios tik tam tikros bendros tradicijos, spėjimai, burtai. Vienas iš seniausių, įdomiausių Joninių ritualų daugelyje šalių nuo senų laikų išliko paparčio žiedo, pražystančio tiktai Joninių naktį, ieškojimas. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota: manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.
Birželio 24 dienos išvakarėse moterys žoliaudavo: rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų, iš jų spėdavo ateitį.
Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.
Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.
Lietuviški Joninių papročiai susiję su žemės ūkiu, jais siekta apsaugoti derlių, dėl to per šventę buvo maudomasi, žoliaujama ir kupoliaujama, kūrenami laužai. Taip pat paplitę meilės bei vestuvių burtai, paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį. Sukrikščionintose apeigose kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės.
Tikima, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, suprasti paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.
Yra paprotys per Jonines spėti orą. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.
Kadangi Joninės – šv. Jono diena, dabar yra paplitęs paprotys sveikinti Jonus ir Janinas. Rengiamos masinės Joninių šventės, ypač daug žmonių suplūsta į Kernavę ant Rambyno kalno, į Jonavą, dažnai vadinamą Lietuvos Jonų ir Janinų sostine.
Lietuvoje Joninės yra valstybinė šventė, poilsio diena. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje Rasos šventė paminėta grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 m. aprašyme. Savo dabartinį vardą – Joninės – šventė įgijo XVI a. pradžioje, kai bažnyčia šią datą susiejo su Jono Krikštytojo gimimo diena.
Joninės švenčiamos Estijoje ir Latvijoje, Skandinavijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje, Brazilijoje. Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje pagal senąjį kalendorių tądien (liepos 7 – pagal naująjį) minima Kupalo šventė.
