TRUMPĖS MIESTO IR RAJONO GATVIŲ APŠVIETIMO LAIKAS

Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis pastatyta ir griaudint orkestrams dėl susijungimo su Europos tinklais pradėjo veikti 2016 m. vasarį. Tačiau elektros linija, jungianti Lietuvos ir Lenkijos energetines sistemas galėjo būti nutiesta dar 2002 metais.

1999 metų pavasarį buvo pasirašyta deklaracija dėl Lietuvos ir Lenkijos energetinių sistemų bendradarbiavimo bei sutartis tarp „Lietuvos energijos” ir „Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A.” (PSE) bei „Energia S.A.” Lietuvos ir Lenkijos ūkio ministrų parašais 1999 metų gegužės 17 dieną Varšuvoje sutvirtintoje deklaracijoje nurodoma, kad „Lietuvos Energija” ir Lenkijos bendrovės sutaria bendradarbiauti, sujungiant Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus.

Sutartas projektas būtų buvęs rentabilus ir komerciškai pagrįstas. Tuo metu Lietuvoje visu galingumu dar veikė Ignalinos AE, turinti galingiausius pasaulyje branduolinius reaktorius, kurie per metus pagamindavo apie 16 mlrd. kilovatvalandžių pigios elektros energijos, t.y. dvigubai daugiau, nei reikėjo Lietuvai. Elektros linijos į Lenkiją atsiradimas būtų atvėręs kelią lietuviškos elektros eksportui į Europą.

Tokia galimybė buvo konkrečiai užfiksuota 1999-ųjų sutartyje tarp Lietuvos ir Lenkijos energetikos įmonių. Buvo numatytas Lietuvoje pagamintos elektros energijos tranzitas atskirai sutartais kiekiais, tam išnaudojant padidintus tranzito pajėgumus Lenkijos elektros energijos perdavimo sistemoje. Susitarta ir dėl elektros perdavimo tinklų galimybių prie vakarinės Lenkijos sienos didinimo, taip užtikrinant lietuviškos elektros transportavimą į Vokietiją.

Dar vienas sutarties punktas skelbė, kad bus ieškoma „kvalifikuoto ir gerai žinomo strateginio partnerio, kuris sudarys su „Lietuvos energija” sutartis dėl elektros energijos, pagamintos Lietuvoje, pirkimo”. Buvo numatyta atlikti strateginio partnerio parinkimo analizę ir kreiptis į Lietuvos ūkio ministeriją dėl konkurso organizavimo procedūrų, derėtis dėl reikalingų investicijų, elektros energijos kainų, elektros tiekimo sąlygų ir sutarties su strateginiu partneriu sudarymo.

Vėliau turėjo būti sukurta bendra įmonė, kuri įkurtų atskirą kompaniją su strateginiu partneriu, o tuo atveju, jei šalys susitartų dėl elektros pirkimo ir pardavimo, su juo būtų sudarytas ilgalaikis kontraktas. „Šalys daro prielaidą, kad klausimai, dėl kurių yra sudaroma ši sutartis, galėtų būtų išspręsti per penkerius metus nuo jos pasirašymo datos”, – tokius vėliausius terminus numatė sutartį pasirašiusios bendrovės. Taigi, elektros tiltas turėjo pradėti veikti vėliausiai 2004 metais.

1999 metų gegužę Varšuvoje projektas buvo nuodugniai aptartas, buvo pasirašyta deklaracija ir susitarimas tarp įmonių. Buvo aiškiai sutarta – ir žodžiu, ir raštu, kad darbai bus tęsiami ir suplanuota, kad 2002 metais linija jau veiks. Buvo planuojama panašaus galingumo jungtis, kaip ir ta, kuri pastatyta po 16 metų. Daugiau nei 150 kilometrų ilgio aukštos įtampos iki 1000 megavatų galios linija nuo Lenkijos miesto Elko iki Alytaus.

Tačiau netrukus viskas apsivertė. Pasikeitus Vyriausybei, pasikeitė ir ūkio ministras, ir „Lietuvos Energijos” vadovybė. Lenkai dar kurį laiką teiraudavosi apie tolesnius veiksmus, bet buvo akivaizdu, kad naujiesiems vadovams Lietuvoje šis projektas buvo visiškai neįdomus. 1999 metais premjeru tapo Rolandas Paksas, kurį tuo metu rėmė ir konservatoriai, ir prezidentas Valdas Adamkus.

Ūkio ministru buvo paskirtas Eugenijus Maldeikis, o „Lietuvos energijos” generaliniu direktoriumi – Bronius Cicėnas, neturėjęs jokios patirties elektros energetikoje. E.Maldeikis tuojau pat perėmė vadovavimą deryboms su „Williams” dėl „Mažeikių naftos” pardavimo.

Ir tada iš Ūkio ministerijos ir „Lietuvos energijos” netikėtai dingo su lenkais pasirašytų susitarimų originalai. Niekas jų neieškojo ir prie jų nebandė sugrįžti. Lenkai to negalėjo suprasti, įmonių vadovams tai buvo asmeninis įžeidimas, jie po to ilgai laikė lietuvius nepatikimais partneriais.

E.Maldeikio sprendimu buvo sustabdytas ir kitas skelbtas tarptautinis konkursas dėl elektros tilto į Vakarus. Žadėta jį atnaujinti po dviejų savaičių, neva tam, kad būtų pagerintos konkurso sąlygos, tačiau tai niekada nebuvo padaryta.

Problema iš tikrųjų buvo tokia – jei Lietuva stato elektros tiltą, ji išsaugo savo atominę elektrinę kaip perteklinės energijos gamybos šaltinį. Tam, kad Lietuva neturėtų atominės elektrinės, reikėjo sustabdyti tilto statybą. Ir tada staiga, vienu metu Vyriausybė priėmė sprendimą nutraukti tilto statybą, o po poros savaičių padarė pareiškimą, kad jau stabdys Ignalinos AE pirmąjį, o vėliau – ir antrąjį reaktorius.

G.Vagnoriaus teigimu, kurio niekas nepaneigė, 1999 metų pavasarį Lietuvos Vyriausybė su Europos Komisija buvo pasiekusi neformalų susitarimą, kad Lietuva nestabdys Ignalinos AE ir ji galės veikti iki tol, kol galės funkcionuoti jos kuro kanalai. Europos Komisija priimtų sprendimą, kad elektrinė bus stabdoma, tik tuo atveju, jei tarptautiniai ekspertai pripažins, kad jos eksploatavimas nesaugus. Lietuvos Vyriausybė jau buvo gavusi ir Europos Komisijos patikinimą, kad ekspertų, teigiančių, jog Ignalinos AE nesaugi, nėra.

Deja, buvo priimtas Lietuvai pragaištingas sprendimas uždaryti Ignalinos AE. Šios 1999-jų aferos pasekmė buvo ne tik Astravo AE atsiradimas elektros generacijos stygiui regione kompensuoti. Dėl to susidarė visiška Lietuvos priklausomybė nuo baltarusiškos ir rusiškos elektros, kuri, nebeturint pakankamai savo elektros ir toliau kryptingai naikinant elektros generacijos pajėgumus (sunaikintos visos regioninės hidroelektrinės), buvo neabejotinai panaudojama asmeniniam, milijoniniam pasipelnymui importuojant elektrą per tarpininkus – savo pačių statytinių įsteigtas bendroves.

Ir visus tuos sprendimus priėmė ir juos vykdė konservatoriai. Tie, kurie ir dabar, ir daugelį kartų anksčiau atėjo Lietuvos gelbėti nuo savo pačių priimtų sprendimų ir jų valstybę žlugdančių rezultatų. Gal jau laikas suprasti, kas yra kas šioje tautos apiplėšimo istorijoje?

Šie faktai buvo aprašyti 2011 metais „Lietuvos žinių” žurnalistiniame tyrime. Ir po kurio laiko ir LŽ redaktorius Valdas Vasiliauskas, ir jo pavaduotojas Tomas Dapkus didžiosios „kovotojos su oligarchais” D.Grybauskaitės iniciatyva buvo išmesti iš darbo. Ir pačios „Lietuvos žinios” likviduotos, ir visi redakcijos archyvai ištrinti.