Už ketvirtį milijono eurų restauruota Kurklių sinagoga stovi tuščia

Kurkliuose, Salomėjos Neries gatvėje, prie Dubelės upelio stovinti Kurklių sinagoga yra vienas iš originaliausių medinės architektūros pastatų Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo vertybių registrą bei į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą. Tris dešimtmečius tuščia dūlėjusi, ant sunykimo ribos atsidūrusi Kurklių žydų istoriją menanti sinagoga prieš metus buvo restauruota už 262 tūkstančius eurų valstybės lėšų. Pirmykštį pavidalą atgavo jos vidus, tačiau iki šiol ji stovi tuščia.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, kuriai pastatas priklauso nuo 1993 – iųjų, su Anykščių rajono valdžia sutarė dešimčiai metų pastatą išnuomoti Anykščių menų centrui, tačiau kol kas sutarties pasirašymo nesulaukta, o turistai, norintys patekti į sinagogos vidų, turi susirasti Kurklių seniūną, nes jis vienintelis turi jos raktus.

Sinagogos gidais tenka pabūti jos kaimynui ir seniūnui

Taip sutapo, kad su Kurklių seniūnu Algimantu Jurkum prie sinagogos susitikome rugsėjo 23 – iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Sinagoga švietė baltais langais, šalia upelio gatvei platinti išpiltą žvyrą tvarkė šios gatvės gyventojai. „Bus kur atvykėliams automobilį pastatyti, ir vaizdas visai kitas“, – džiaugėsi seniūnas ir dėkojo gatvelės grožiui neabejingiems gyventojams. Vieną jų seniūnas šmaikštaudamas pristatė kaip sinagogos „direktorių“, mat šalia jos gyvenantis Vytautas Šepkus atvykstantiems smalsuoliams pasakoja, ką žino apie sinagogą, Kurklių žydus. Deja, įleisti į vidų jis negali, tad žmonės į vidų pasistiebę žvalgosi pro statinio langus. Seniūnas prisiminė, kad prieš keletą metų buvo apsilankęs vienas Kurklių žydų palikuonis, sakęs, kad čia gyveno jo senelis. Pasak A. Jurkaus, kartais jam tenka, metus visus darbus, važiuoti prie sinagogos, atrakinti jos duris ir pabūti gidu. Žydų genocido atminties dieną lankytojų nepasitaikė, tačiau V. Šepkus ir A. Jurkus tvirtino, kad sinagoga lankoma ne tik pavienių, bet ir autobusais atvažiuojančių žmonių net iš Latvijos.

Seniūnui rakinant sinagogos duris, prisiminiau tokią pat akimirką, nutikusią 2016 – ųjų pavasarį. Tik tuomet jis rakino dideles it daržinės duris, per kurias net traktorius būtų galėjęs įvažiuoti, nes kolūkmečiu pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis. Tuomet dideli stačiakampiai langai su trikampio formos viršutine dalim buvo užkalti lentomis, apatiniai sinagogos rąstai išpuvę, o skardinis stogas kiaurai prarūdijęs. „Buvusios sinagogos būklė kritinė, jos ateitis neaiški“, – prieš šešerius metus konstatavo seniūnas A. Jurkus. Tačiau dabar seniūnas rakino vienas iš dvejų durų, kurių vienos pro patalpėlę vaikams mokytis veda į didelę erdvę pirmame aukšte, skirtą melstis vyrams, o kitos – į antrą aukštą, kur melsdavosi moterys. Virš laiptinės – dviem Dovydo žvaigždėmis dekoruotas bokštelis, kuris nėra būdingas litvakų sinagogoms, todėl išskirtinis. Seniūno žiniomis, ten žydai laikydavo savo maldos knygas. A. Jurkus apgailestavo, kad Kurkliuose nėra nė vieno žydų tautybės žmogaus, ir prakalbo apie pačios sinagogos bei prieš karą didelę miestelio gyventojų dalį sudariusių žydų likimą.

Kurklių žydas aprengė Didžiosios Britanijos armiją

Žydai Kurkliuose gyveno nuo XVII amžiaus, o XIX amžiaus pabaigoje jie sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų. Vienas garsiausių iš žinomų Kurklių miestelio žydų buvo jaunas siuvėjas Mešė Davidas Osinskis (1885 – 1952). Jis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Didžiąją Britaniją, ten pasikeitė pavardę, tapo Montague Maurice Burtonu ir įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“, 1929 m. jam jau priklausė 400 parduotuvių. 1936 – aisiais Montague Burtonas atidarė didžiausią Didžiojoje Britanijoje siuvyklą, o Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija pagal valstybinį užsakymą siuvo uniformas ketvirtadaliui Didžiosios Britanijos kariuomenės. Už nuopelnus šaliai 1931 – aisiais šis iš Kurklių kilęs žydas buvo pagerbtas riterio titulu. Jis rėmė Kardifo, Lydso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų Kurkliuose gyveno devynios dešimtys. Pasak seniūno, 1936 – aisiais statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota dviejų aukštų sinagoga buvo suręsta iš rąstų ir tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimų vieta: joje buvo aptariami žydų reikalai, buvo mokomi žydų vaikai. Po karo daugelis žydų namų sudegė per Kurklius ištikusį didžiulį gaisrą, tačiau sinagoga išliko. Išliko ir Anykščių gatvėje dar tebestovintis rabino namas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų kuklių prieškario pastatų.

Prieš beveik dešimtmetį jis neteko devyniasdešimtmetį perkopusios savo šeimininkės… „Rabinas, gyvenęs Anykščių gatvėje, buvo vedęs, su barzda, dėvėjo mažą kepurytę (beje, lietuviai rabiną paprastai tapatina su kunigu). Tačiau, tiesą sakant, rabino padėtis gerokai skiriasi nuo krikščionių dvasininko. Jis nėra joks „viršininkas“ , nesiekia karjeros, negali tapti „vyskupu“, nes yra tik pačių žydų išrinktas autoritetingas, mokytas, religines apeigas išmanantis bendruomenės narys – kitaip tarus, rabinas – tai ne rangas, o pareigos, – apie žydų šventiko padėtį rašė anykštėnas rašytojas R. Vanagas (Rimantas Vanagas. „Žali žydų plaukai“. „Petro ofsetas“ . 2007). – Nesant rabino, mišias galėjo laikyti bet kuris kitas žydas : tuo požiūriu, jie visi buvo mokyti. Rabinai nusimanydavę medicinoje, saviškiui susirgus, galėdavo suteikti pagalbą… Tai rodo, kad žydai dažnai būdavo geriau išsilavinę nei daugelio kitų tautų žmonės, mokėdavo skaityti ir rašyti.“ Buvusios Kurklių pagrindinės mokyklos moksleivės Dovilės Talutytės prieš keliolika metų užrašytuose šio krašto gyventojos Anelės Stimbirienės prisiminimuose irgi liudijama, kad rabinas gyveno minėtame Anykščių gatvės name. Beje, Kurklių žydų bendruomenė neturėjo savo kapinių ir mirusiuosius laidojo Anykščių žydų kapinėse.

Lietuviams žydų vardai ir pavardės anuomet buvo sunkiai įkandamos, tad jie jas trumpindavo, tad moteris tikrųjų jų pavardžių neprisiminė ir vardijo, kad Anykščių gatvėje buvusi Lopertui priklausiusi vaistinė ir Leibos kepykla, gyvenę Mančikai, Abramkė ir Irškė Intukai. „Kurklių sinagogos rabinas turėjo dukterį ir sūnų. Jo vaikai ėjo į Vyliaudiškio mokyklą, bet buvo už mus jaunesni, tai labai daug ko apie juos pasakyti negaliu, – sakė A. Stimbirienė. – Tik prisimenu vieną atvejį, kai mes iš mokyklos ėjom kartu su jais namo ir buvom labai alkani. Visu keliu nieko nekalbėjom, tik kad labai norim valgyt. Kai priėjom rabinukų namus, tai jie liepė palaukti. Nežinojom, dėl ko jie liepė mums palaukti, bet prašymą vykdėm. Greitai išėjo jie, nešini dideliu gabalu pyrago ir liepė mums visiems pasidalyti. Koks tai buvo tais laikais skanumynas! Namie tokio pyrago gaudavom tik per didžiąsias šventes. Nuo to laiko mes su pagarba žiūrėjom į tuos žydukus“, – rašoma A. Stimbirienės prisiminimuose.

„Nors lietuviai iš žydų ir pasišaipydavo, tačiau sugyveno gerai. Juk jų rankose buvo miestelio prekyba. Kurkliuose veikė 7 parduotuvės, 3 duonos ir pyrago kepyklėlės, kurios priklausė Jofei Srolkei, Etkei Kacienei ir Zingoliui. Baronas Boruchas turėjo vilnų karšyklą, Leizarukas – kirpyklą. Amatininkai taisydavo geležies, odos gaminius, baldus, važinėdavo po kaimus, supirkdavo gyvulių šerius, kaulus, skudurus. Iš žydų kurkliečiai ir agurkus išmoko auginti. Ūkininkai iš žydų nusipirkdavo adatų, siūlų, medžiagų ir kitų prekių… Beje, žydai neprekiavo alkoholiu. „Šiaip žydai buvę draugiški, pasiruošę padėti, jei kokia bėda ištikdavo. Tie, kurie prekiavo, nelaimės ištiktam parduodavo prekių „bargan“ ar ir visai pinigų neimdavo, sakydami, kad „ateisi vasarą agurkų paravėt“. Mat beveik visi žydai augino agurkus, tačiau patys beveik nedirbdavo, samdydavo moteris kurklietes. Agurkus veždavo į turgų Ukmergėn parduoti. Iš žydų ir kiti kurkliečiai išmoko agurkus auginti“, – prisiminė A. Stimbirienė.
Kita šio krašto gyventoja Julijona Akuličaitė pasakojo, kad prasidėjus karui Kurklių žydai pasijuto blogai. Nors nebuvo turtingi, bandė slėpti savo turtą, ieškojo galimybių išvengti baisios lemties. Dalis bandė palikti turtą saugoti pažįstamiems lietuviams, kai kas užkasė. 1941 – ųjų rugsėjo mėnesį Kurklių žydai buvo suvaryti į prie Ukmergės esantį Pivonijos mišką ir čia nužudyti kartu su dar maždaug 10 000 pasmerktųjų. Vaikus ir senius šaudyti vežė vežimais. Tada dar buvusi maža mergaitė ir su tėvais gyvenusi Ukmergėje, vėliau mokytoja Kurklių vidurinėje mokykloje dirbusi Danguolė Repšienė matė nurenginėjamus žydus, klykiančias moteris ir vaikus… Nuo šios egzekucijos išsigelbėjo tik tie žydai, kuriuos kurkliečiai laikė „raudonais“. Jie karo pradžioje pasitraukė su Raudonąja armija.

Buvusi Kurklių vidurinės mokyklos mokinė kraštotyros darbe (mok. Angelė Dūdienė) užrašė Liucijos Šapolienės pasakojimą apie du iš baltaraiščių saugomos suvarytų žydų grupės pabėgusius brolius Abramkę ir Irškę. Sargybiniai juos pasivijo, nušovė ir paliko gulėti kraujo klane, Tačiau vienas jų buvo net nesužeistas. Palaidojęs brolį jis pasibeldė į Pavirinčių kaimo gyventojo Petro Češūno duris. Šis rizikuodamas gyvybe žydą slapstė. Vėliau bėglys pasitraukė į Šimonių girią, prisijungė prie rusų, jam teko šturmuoti Berlyną. Po karo grįžo į Vilnių, vedė žydų tautybės moterį ir su dėkingumu minėjo savo gelbėtoją, kurį tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą…

Ryškiausi gausios Kurklių žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakai buvo išsaugoti Kurklių S. Kairio vidurinės (po to pagrindinės, o dabar pradinės, kurioje mokosi vos keliolika vaikų) mokyklos muziejėlyje (mokytojos A. Dūdiene, Rasa Černiauskaitė), atgijo rašytojo R. Vanago knygoje „Žali žydų plaukai“, o tikroji jų gyvenimo liudininkė teliko sinagoga, nes mokinių surinktų pasakojimų autorės jau iškeliavusios į amžinybę. Būta minčių, kad mokinių surinkti prisiminimai, nuotraukos, dokumentai galėtų tapti Kurklių krašto muziejaus užuomazga. Belieka turėti vilties, kad kraštotyrininkų surinkta medžiaga nepražuvo ir galbūt ras vietą sinagogos viduje, bus prieinama lankytojams, kurių dauguma dabar, deja, neturi galimybės patekti į sinagogos vidų.

Derybos tebevyksta, o sinagoga tebestovi tuščia

Kurklių sinagogą už 262 tūkstančius eurų naujam gyvenimui prikėlė didelę patirtį maldos namų, dvarų restauracijoje sukaupusi bendrovė „Rokiškio apdaila“. Po restauracijos, beveik prieš metus, lapkričio mėnesį, asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė parašė raštą Anykščių rajono savivaldybei dėl sinagogos nuomos, o Anykščių rajono savivaldybės taryba pernai, gruodžio 28 – ąją, priėmė sprendimą pritarti dešimties metų panaudos sutarties pasirašymui tarp Lietuvos žydų bendruomenės ir Anykščių menų centro, viliantis sinagogą pritaikyti gyventojų bendrosios kultūros ugdymui, turizmo poreikiams, kitai visuomeninei paskirčiai, taip pat didinti krašto žinomumą. Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis sakė, kad sutartis dar nepasirašyta, ir situacijos nekomentavo.

Dėl Kurklių sinagogos situacijos ir kokią jos perspektyvą mato Lietuvos žydų bendruomenė, kas turėtų būti (ar vykti) jos viduje, pakalbinau Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininką Martyną Užpelkį. Pasak jo, po Anykščių rajono Tarybos sprendimo dėl panaudos sutarties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Anykščių menų centro atstovai susitikę apsikeitė pasiūlymais, kokią veiklą būtų galima vykdyti sinagogos pastate ir atitinkamai kaip norėtų, kad būtų pakeista panaudos sutartis prieš ją pasirašant. „Lietuvos žydų bendruomenė pateikė Menų centrui naują sutarties variantą ir šiuo metu laukiama Menų centro nuomonės, – sakė M. Užpelkis. – Lietuvos žydų bendruomenė mato sinagogą kaip tinkamai saugomą ir prižiūrimą, lankomą kultūros paveldo objektą, išsaugojusį žydišką tapatybę bei pasakojantį apie vietos ir regiono žydų bendruomenės istoriją ir tragišką likimą. Jos požiūriu, veiklos gali būti įvairios. Svarbu tik užtikrinti, kad vykdomos veiklos būtų korektiškos judėjų religinės tradicijos atžvilgiu (pvz., kad nevyks kitų konfesijų atstovų kulto apeigos, eksponuojami ne judėjų religiniai simboliai, kulto reikmenys, artefaktai), pastate nevyks edukacinės ar pramoginės veiklos, skirtos ne judėjų, o kitų konfesijų pristatymui, pastate nevyks renginiai, menkinantys arba įžeidžiantys Holokausto aukų atminimą, pastatas ir jame įrengta ekspozicija nebus naudojamos politinių partijų ir organizacijų agitacijai.

Tai realizuoti turėtų padėti nuostata, kad Lietuvos žydų bendruomenė patariamojo balso teise dalyvautų priimant sprendimus dėl pastato naudojimo.“

Beje, Molėtų rajone, Alantoje, grūdų sandėliu buvusi avarinės būklės sinagoga, restauruota beveik tuo pačiu metu, kaip ir Kurklių, irgi stovi tuščia. „Dėl jos galutiniai sprendimai nepriimti, – sakė Alantos seniūnijos seniūnas Aidonas Užubalis. – Turiu jos raktus, jei kas nori apsilankyti viduje, susitarus įleidžiu.”