Remontuojama Svėdasų bažnyčia

Šiemet sukanka lygiai 500 metų, kai 1522 m. Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentuose pirmą kartą paminėta Svėdasų bažnyčia. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios parapijiečiai didžią sukaktį pakiliai paminėjo titulinių atlaidų šventėje – spalio 2 – ąją.
Tuo pat metu vyko ir tebevyksta dideli XVIII amžiaus pabaigoje statytos Svėdasų bažnyčios remonto darbai: skutamos sienos, ruošiamasi dažyti išorę, pertvarkyti vidų, o vėliau imtis ir varpinės bokšto bei grafų Marikonių koplyčios – mauzoliejaus atnaujinimo.

Net visko matęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM nusistebėjo darbų užmoju ir šviesią jubiliejaus diena kvietė labiausiai melstis už taiką, naujus pašaukimus ir bažnyčios rėmėjus – geradarius. Mažytė paslaptis, tačiau jau visų aptarinėjama, kad didžius darbus iniciavo ir finansiškai parėmė iš Moliakalnio kaimo Svėdasų parapijoje kilęs verslininkas Algimantas Čaplinskas. Degalinių tinklo „Alauša“ (beje šis pavadinimas išrinktas labiausiai lietuvišku) savininkas jubiliejiniais 2018 m. atnaujino Švč. Mergelės Marijos koplytėlę istorinėje Šimonių – Salų vieškelių sankryžoje, pastatė menišką, net devynių metrų aukščio kryžių tėviškėje, o dabar nusprendė pagražinti gimtinės šventovę. Po ilgų derinimų, kultūros paveldo įstaigos tvirtinimų paruošus projektą, rugpjūčio pradžioje darbai prasidėjo.

Pradžioje imtasi nuskusti senus dažus. Tai pasirodė nelengvas darbas: net sienas nušveitus smėliu, liko suakmenėjusių dažų gumbeliai. Tuomet leistasi į titanišką nuotykį – kaitinti tas vietas fenais, o nuo karščio atšokusius dažus nugramdyti mentelėmis. Keli vietiniai ir iš Utenos atvykę vyrukai darbavosi kantriai, tačiau darbas labai nespartus – per dieną komanda nuskusdavo tik apie dešimt kvadratinių metrų paviršiaus. Ypač kruopštus ir varginamai lėtas medinių papuošimų – „dantukų“ – nuvalymas. Kuomet brigada dirba karštas dažų kvapas jaučiamas aplinkui, užuodžiamas net einant pro bažnyčią gatve.

Rugsėjo pradžioje, siekiant paspartinti darbus, prisijungė dar keli darbininkai. Juk bažnyčia – viena didžiausių medinių bažnyčių šalyje, sienų kvadratūra matuojama ne šimtais, bet tūkstančiais metrų. Nors besidarbuojančių tai sumažėja, tai padaugėja, yra vilties, kad iki Šv. Kalėdų didžiąją dalį darbų pavyks atlikti ir bažnyčia švytės naujomis spalvomis.

Nuvalant sienas, tarsi netyčia atlikus polichrominius tyrimus, paaiškėjo, kad sienos buvo dažytos penkiomis skirtingomis spalvomis – sodriai žalia, du kartus – skirtingų atspalvių ruda ir šviesiai pilka. Vos pastatytos bažnyčios sienos greičiausiai buvo nedažytos, visiškai baltos, galbūt išteptos pakastu, spygliuočių sakų gelsvu atspalviu, bet po to papilkėjusios. Kada pirmą kartą nudažytos, žinių nėra. Pirmoji spalva buvo žalsva, tad sekant pirmaprade istorija ir ieškant tinkamiausios – pasirinkta žalsva, šiek tiek samaniška spalva, kuri labai derės su baltais karnizais, pastogėmis, baltutėliais langų rėmais ir taip pat šviesiais, tik šiek tiek kitokio atspalvio, jų apvadais – bus tikrai gražu. Bus paliktas ir istorinis sienos skerspjūvio fragmentas, kuriame matysis visos buvusios spalvos.

Statlentės ilgos, išpjautos iš rinktinio sakingo medžio – eglės ir pušies. Tačiau vietomis patrešusios. Teko, nors ir fragmentiškai, jas keisti naujomis. Ypač statlenčių būklė prasta pačioje apačioje, drėgnesnėse vietose. Prikaltos kaltiniais, kalvių gamybos vinimis, labai gražiomis daugiabriaunėmis galvutėmis. Galima tik įsivaizduoti, kokios gausybės tokių vinių reikėjo, -pasamdyti kalviai smagiai pasidarbavo ir gerai uždirbo.

Pastogėje eina dailiai išlenktas, sakyčiau, barokinis karnizas, papuoštas „dantukais“ – senos labai smalingos pušies, tankiarieviais, nepaprasto grožio tekstūros kvadratukais. Apie 25 cm pločio ir kokių 12 cm aukščio, kai kurie puošia per visą bažnyčią einančių balkių galus.
Patyręs meistras, svėdasiškis Algimantas Baronas pažymėjo, kad darbas prie šventovės atnaujinimo suteikia ir dvasinio peno. Bažnyčiai jau daugiau nei du šimtmečiai, iš arti visos detalės, medžio konstrukcijos, ypač pastogėse, pribloškia to laiko meistrų sumanumu, didybe. Kartais rodosi, kad darbuojasi prie kažkokio seno laivo, gal tokio kaip legendinė „Vaza“, laivo, kuriuo vis dar tebeplaukia apaštalai, tad ir jis pats galįs justi karščiausių jų maldų atgarsius.

Gerokai sudėtingiau bus nuvalyti dažus nuo bokšto. Stogas dar neblogas, nors ir jį ketinama dažyti tamsiai raudona spalva. Kokių pakeitimų sulauksime bažnyčios viduje, projekto vykdytojai dar neatskleidė, – matyt, vietomis bus atidengtas senasis dekoras, nors prie dabartinio vaizdo jau visi įpratę ir jokių pakeitimų nebesitikėjo.
Tuo pat metu dar viena brigada vyrų iš naujo mūrija rytinę šventoriaus tvorą. Buvęs jau veik visai suiręs mūras kyla naujai, išmaniai sudėliotais stambiais ir smulkesniais akmenimis. Kas tik pamato, gėrisi ir džiaugiasi. Ne taip seniai (dar kartą prisiminus svėdasiškių taip mylimus, per abu pasaulinius karus rizikuojant gyvybę ir laisvę, drąsiai paslėptus ir išsaugotus nuo panaudojimo karinės amunicijos gamybai ar išgabenimo į svetimus kraštus) sumanyta atnaujinti varpinės bokšto laiptus, jų aikšteles, kad vietiniai bei miestelio svečiai, taip sakant, turistai, galėtų patogiai ir saugiai jais palypėję pasigrožėti istoriniais, per didžiųjų karų audras išsaugotais XVII – XVIII amžiaus varpais.

Ketinama atnaujinti ir varpinės išorė, ir Marikonių koplyčia – mauzoliejus. Šis elegantiškas, gausybe bokštelių vainikuotas statinys – vienas gražiausių Aukštaitijoje tokio stiliaus paminklų. Restauratoriai, pabandę atidengti anksčiau buvusias sienų spalvas, nustebo – dažyta net septyniomis skirtingomis spalvomis bei atspalviais. Tikėtina, kad pavyks atkasti, dabar užpiltus žemėmis, laiptus į koplyčios rūsį ir atverti jį lankytojams, kad kiekvienas norintis galėtų nusileisti į grafų kapavietę, pamatyti tą vietą, kur buvo planuota laidoti kan. Juozą Tumą – Vaižgantą. Beje pats rašytojas tokią galimybę numatė savo testamente.