Generolo Brindelio maršas

Sausio 21-ąją, Svėdasuose buvo prisiminta senoji, legendomis apipinta, kunigaikščių Radvilų šlovę menanti istorija. Prisimintas grobikiškas švedų kariuomenės antpuolis XVII amžiaus viduryje. Ta proga surengtas žygis – „Generolo Brindelio maršas“.
Pilkšvą, vėjuotą dieną į dvylikos kilometrų istorinį pasivaikščiojimą susirinko net šešiolika moteriškių ir vyrukų, dviejų šunų neskaičiuojant, panorusių istoriją pažinti, smagių pasakojimų pasiklausyti, kojas pramiklinti, gerai laiką suvartoti ir tarsi į jubiliejinius Svėdasų miestelio metus įžengti. Gal net etmono Radvilos valdžios ženklo – puošnios buožės – paieškoti.

Legendų pėdsakais

Susitikimo vieta – Radvilų kalnas, pailga kalva Svėdasų miestelio pakraštyje šalia kapinių, ant kurios užkopus plačiai atsiveria toliai: iš Alaušo ežero į Beragį srūva nedidukas upeliukas ir kaip ant delno matyti ant gretimos kalvos boluojantys Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštai, vis dar ledo sukaustytas ežeras.
Kadaise čia stovėję Svėdasų dvarą valdžiusių kunigaikščių Radvilų rūmai, juose ne kartą lankėsi ir kurį laiką gyveno Mikalojus Radvila Juodasis, jo sūnus Mikalojus Kristupas-Našlaitėlis, išgarsėjęs piligrimine kelione į Jeruzalę ir apie tai knygą parašęs, pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila, didysis etmonas Jonušas Radvila, tokias pat pareigas ėjęs Kristupas Radvila Perkūnas.

Rūmuose buvo apsistoję daugybė tų laikų žymių piliečių, net du kartus dvare nakvojo pro šalį su palyda keliavęs valdovas Vladislovas Vaza su palyda.
Legendos byloja, kad kažkuris iš Radvilų, užsikrėtęs krikščionybės reformatoriaus Kalvino idėjomis, katalikų bažnyčią panaikino, varpinės bokštą nugriovė, o varpą įmetė į giliausią Alaušo sietuvą. Tačiau varpas iš gelmių aidėjo, tikrojo tikėjimo nepamesti kvietė, o kunigaikščiui neramu buvę, jo dukra naktimis nemiegodavo, po rūmus blaškydavosi, į mėnesienos nuauksintas ežero bangas žvelgdavo.

Tai prisimindami, prie kapinių koplyčios nuo smarkaus vėjo užsiglaudę, paskaitėm ištraukų iš kan. Juozo Tumo-Vaižganto kūrinio „Alaušo varpas“: „…Senas laikrodis muš neramiąją baisią valandą, skurdžiai mums atsilieps Varpo gūdžiu balsu: – Vyručiai, nemeskit senovės. Ir pajuto visi – Varpas gyvas tebėr, nors Alaušo kaps jį prarijo. Dailės balsas, nemarus – jį per amžius girdės, kas sąžinę jautrią tebeturi.“
Dar viena legenda pasakoja, kad į plėšikišką žygį išsirengusi švedų kariauna Radvilos pajėgų išsigando, per Svėdasus žygiuoti neišdrįso – nakčiai dvarą, o ir kelią per miestelį užtverdavo geležiniais vartais.

Sergėdavo rinktiniai, taikliausi šauliai. Tad generolo Brindelio vadovaujami kareiviai sumanė miestelį lankstu aplenkti – atžygiavę nuo Anykščių priešais ežerą į dešinę pasuko.
Tą manevrą iki šiol mena Brindelio vardu vadinamas kelelis. Tvirtai sumintas, iki šių laikų užsilikęs.
Kada tai įvyko, niekas dabar neatsakys – legendoms tikslios datos nesvarbios. Tikrai ne XVI amžiaus pradžioje, kai lietuvių kariauna, vadovaujama etmono Karolio Kotkevičiaus, ties Salaspiliu švedų kariuomenę smarkiai mušė. Greičiausiai 1655 metais, kai galinga švedų kariuomenė tvanu Lietuvos didžiąją kunigaikštystę užplūdo, kai brangiausias Radvilų patrankas iš Biržų pilies ir daug kitokio gėrio įsibrovėliai pagrobė. Neužimti pasiliko tik pakraštėliai ir tvirtais vyrais šarvuotos tvirtovės, gal net Svėdasai.
Iš to laiko pasiliko šen bei ten Švedų kapai, Švėdašiliai, o ir pačių Svėdasų vardas labai švediškas – bažnytinėje vėliavoje meniškomis raidėmis Svėdasų vardas išrašytas.

Brindelio kelelis

Sparčiu žingsniu spiriuosi legendine Šventame miške iškirsto lazdyno lazda – didžių žygių palydove, paežerės keliuku pirmyn, peržengę plentą, besižvalgydami į aplinkui plytinčius Sausalaukės laukus, kairėje palikę Indriūnų sodybą, dar nemenką atkarpėlę nužygiavę pasukome į kairėn atitrūkstantį smiltėtą kelelį.
Čia legendinio Brindelio kelelio pradžia, čia kadaise stovėjo akmeninis kryžius, kurį kolchozo valdžiai spaudžiant sodiečiai perkėlė į kapines. Miškelis, šilas, tolyn besileidžiantis į Vasintos upelio slėnį dirvonas. Pušyno ramybė. Vėl plentas, kurį peržengę keliaujame ežero pakraščiu, jaukia aukštumėle, kur kadaise Valančiūno sodybos būta. Žmogus Antrojo pasaulinio karo metais, panaudodamas trofėjinės, vokiečių sudegintos rusiško krovininio sunkvežimio – „palutorkos“ riedmenimis, susikonstravo vėjo malūną.

Įžengiame į Vilniaus kelią, tai senojo vieškelio Utenos link užsilikusi atkarpa, vos keliasdešimt žingsnių paeiname miestelio link ir pasukame dešinėn – vėl į Brindelio kelelį.
Paslaptingu slėniu, dykyne, iš pakapio srūvantį šaltinį patyrinėję, greitai nueiname iki Svėdasų žydų kapinių. Didžiuliai, apjuosti mūro tvora, retai kur tokią buvo žydai sumūriję. Prisimename tą ypatingą tarpukario bendruomenę. Ir čia buvo pralietas nacių politikos pasmerktųjų kraujas – sušaudė kelias dešimtis. Kaip pasakodavo senoliai, nuo pralieto kraujo šaltinis raudona versme tekėjo.

Vingiai per laukus, iki pat Kartakalnio papėdžių. Kairėje keli Moliūniškio vienkiemiai, dešinėje – jau Daujočių kaimo žemių pakraštėliai ir kelią pastoję potvynio vandenimis banguojantys tyrai. Mūsų armija iš šile surinktų nulaužytų šakų suklotu lieptu vandenų kliūtis įveikia, didįjį ežerą plačiu lankstu aplenkia. Įžengia į sunkiasvoriais sunkvežimiais ūžiantį plentą Rokiškio link vedantį.

Legendinis kalvynas

Taurakalnis kukliai slepiasi Kraštų šilo pakraštyje. Tarsi gėdinasi savo suniokotų, smėliaduobių žaizdomis žiojėjančių šlaitų. Bet vis dar matyti, kad šioks toks kalnas.
Gal kadais piliakalniu tarnavęs, pilaitė stovėjusi, o vėliau senkapis buvęs, pats dr. Jonas Basanavičius 1910 metų vasarą kelias dienas jį su pagalbininkais kasinėjęs. Suradęs nemažai palaidotų žmonių bei įkapių – peilių, puodų, žalvarinių papuošalų. Visus tuos daiktus, net ir kaulus išsivežęs į Vilnių ir tas lobis sostinėje tebesaugomas.
Leidžiamės sveikuoju šlaitu link plento, vėl jį peržengę į paslaptingą šilą panyrame, taku tarp aukštų pušų, kvapnių kadagynų vingiuojame keliūtėmis plynų kirtimų tyrais paskutiniąja Brindelio kelelio atkarpa iki pat Viesulo kalno.

Ant didžiulės eglės kamieno koplytėlė žymi čia buvusio Alberto Nakučio-Viesulo partizanų būrio bunkerio vietą. Matyti kaip nuo keliuko vingiavęs tunelis, išlikusi ir didžiulė duobė. Ši požeminė slėptuvė buvusi laiminga, tačiau besisaugant persekiojančių priešų apleista 1949 metų rudenį. Būrys persikėlė į saugesnį, taip tuomet rodėsi, bunkerį Drobčiūnų miške.

Tačiau tų pačių metų Vėlinių rytą išdavystės grandinė atvedė priešus. Kautynėse su rusų kariuomene ir vietiniais parsidavėliais žuvo septyni. Malda už laisvės karius ir Tėvynę.

Prisimename čia gyvenusius laisvės karius: A. Nakutį -Viesulą, jo būrio vyrus, ypač Joną Meškauską-Carą, Stasį Gimbutį-Rūką. Pasimeldžiam, iš partizaniško maldyno „Rūpintojėlis“ paskaitom maldą už Tėvynę. Snieguotomis keliūtėmis Kraštų šilo partizanų brolijos bazę pasiekiame, vasarinėje menėje, aukurą primenančiame židinyje ugnį užkuriame – šilčiau ir jaukiau.

Pasistipriname, padainuojame, o garsus Svėdasų krašto bardas Algimantas Baronas gitara grodamas savos kūrybos ir populiarių, visiems pritarti, dainuoti tinkančių dainų padainuoja. Užpildome žygio raportą, surašome visų vardus. Spalvinga paletė: Viktorija, Inga, Vaidas, Normantas, Violeta, Diana, Eglė, Vita, Rimantas, Julius, Nida, Birutė, Valdas, Arvydas, Algimantas ir keliavedys Raimondas.

Šilo keliais, jau pametę švedų takus, nueiname iki kryžkelės su Rūpintojėlio koplyčia. Ant kalnelio buvusi Meškauskų troba, čia žuvo Bronius Bražiūnas-Vaidila. Keliukas leidžiasi į šaltiniuotą slėnį, vėl užveda į kalvą – jau Mokyklos gatvė, Svėdasų miestelio pakraštys.
Brindelio maršą užbaigiame miestelio bibliotekoje kur apžiūrime Šimtmečio svėdasiškių galeriją, prisimename garsių svėdasiškių gyvenimo įdomybes.