Kapą papuošti galima net raudonu kilimu

Šv. Vėlinės, Motinos ar Tėvo diena, metinės – tai dažniausios progos, kai yra skubama į kapus. Ir dažniausiai – ne pabūti su išėjusiaisiais šalia kapo, o tvarkyti jų amžinojo poilsio vietą.

Anykštėnai Haroldas Rokas ir Jūratė Baurienė sugalvojo, kaip palengvinti buvimą su Anapilin iškeliavusiais artimaisiais: siūlo sutvarkyti bei prižiūrėti jų kapą, kad atvykę galėtumėte ne pulti sodinti, ravėti ar grėbti, o tiesiog pabūti.

Išsakomos slapčiausios mintys

Verslininkas H. Rokas „Anykštai“ pasakojo, kad ši judviejų idėja brendo jau seniai, o pradėti veikti pastūmėjo J. Baurienės dukra, gyvenanti užsienyje: mergina pastebėjo, kad žmonės, išvykę į svečias šalis, negali užsakyti kapų tvarkymo paslaugos internetu, nes tokios teikiamos paslaugos Aukštaitijos regione nėra. Tad pora, iš pradžių tiesiog draugiškai pagelbėdavę pažįstamiems apipavidalinti artimųjų kapus, nusprendė šią veiklą išplėsti ir siūlyti paslaugą visiems: visai neseniai „Facebook“ puslapyje sukūrė profilį „Čia gyvena angelai“, kuriame nurodo, kokias paslaugas suteikia.

„Pirmiausia bendraujame su artimaisiais – žiūrime, kokie yra kliento norai, pasiūlymai iš šalies, su jais susipažįstame, – pridūrė H. Rokas. – Taip pat turime susipažinti su velionio asmenybe, sužinoti, koks jis buvo – ar mylėjo gyvenimą, ar mėgo muziką, gal buvo gamtos mylėtojas, ar žvejys. Tuomet susikuriame jo paveikslą.“
H. Rokas drauge su J. Bauriene rūpinasi ir apleistais kapais, ir sutvarkytų kapų dizainu. Siūlo sutvarkyti kapą vieną kartą arba prižiūrėti jį nuolat.

„Per kapų dizainą yra išsakomos net slapčiausios mintys ir jausmai, nes taip gali pasakyti tai, ko negalėjai pasakyti žmogui esant gyvam. Neretai, po vienkartinio kapo sutvarkymo, dizaino sukūrimo, žmonės nusprendžia, kad geriau turėti nuolatinę kapo priežiūrą ir nesukti sau galvos. Tuomet jie gali atvažiuoti ir tiesiog pabūti su Anapilin išėjusiais artimaisiais, o ne pulti tvarkytis“, – pridūrė J. Baurienė.

Nesodinkite ant svetimo kapo gėlių

Pasak poros, ne vieno apsilankymo žvakių ir gėlių gausa parodomas santykis su besiilsinčiu amžinybėje, o būtent nuolatinė kapo priežiūra – viskas slypi mažose, laiko patikrintose detalėse. „Vienkartinis apsilankymas – tai ne priežiūra, tai išėjusiojo pagerbimas. Mūsų tikslas – vientisas, išbaigtas ir prižiūrėtas kapas. Tai gali būti augalas, suoliukas, žvakė. Jei reikia, galime kad ir raudoną kilimą patiesti. Mes turime gyventi, džiaugtis šia diena ir priimti paslaugas“, – pastebėjo J. Baurienė.

Kapų tvarkymu besirūpinantys anykštėnai atkreipė dėmesį į tai, kad, einant aplankyti ne savo artimųjų kapų, geriau nenešti didelių puokščių, žvakidžių, nes neaišku, kaip jie įsilies į bendrą vaizdą. Taip pat kapų prižiūrėtojai patarė ir augalų nesodinti ant svetimo kapo, nes taip žmogus bus įpareigotas juos prižiūrėti.

H. Rokas pridūrė, kad iš kapų norėtų išgyvendinti plastmasę: siūlo naudoti akmenį, keramiką, stiklą. Skatina nedėti plastikinių gėlių, ypač – pavasarį, vasarą, kuomet pulsuoja gyvybė.

Naujo verslo besiimanti pora pastebėjo, kad vis tik yra požiūris, kad aš pats galiu viską pasidaryti, kodėl turėčiau kažkur kreiptis, kad mano artimųjų kapus tvarkytų. Tačiau, pasak H. Roko, perleisdamas šį darbą kitiems, taip pasilengvini gyvenimą sau: „Mes, važiuodami tvarkyti kapo, žmogų galime kartu atsivežti – lai jis tuo metu sėdi ant suoliuko ir žiūri, kaip jo artimųjų kapas puošiamas.“

Vienkartinio apsilankymo paslaugos per mėnesį kaina – nuo 25 eurų: šio apsilankymo metu kapų prižiūrėtojai išravi gėles, surenka spyglius, lapus, supurena žemę. Taip pat laisto, tręšia gėles, pasodina naujas, uždega žvakutes. Proginis kapo tvarkymas kainuoja nuo 40 eurų. Taip pat pora sutvarko ir kapą iš karto po laidotuvių. Artimųjų pageidavimu, gali būti užsakomos ir šv. Mišios – tai ypač patogu užsienyje gyvenantiems žmonėms.
H. Rokas sakė, kad kartais tenka prisidėti ir prie laidotuvių. Pašnekovas prisiminė nutikusį skaudų įvykį, kai nuskendo draugų trejų metų sūnus. Mamai buvo baisiausia, kad jį užkas…

„Sakė, šoksiu kartu ir jūs man nieko nepadarysit… Aš visiems nupirkau po baltą helio balioną ir kai atėjo tas baisiausias momentas, pasakiau, kad balionus paleistų. Tai nukreipė mamos dėmesį ir ji iki šiol dėkoja, kad nematė paties baisiausio…

Kartais reikia labai daug įsileisti į save, kad gautum amžiną rezultatą“, – apie ypač skaudžias laidotuves pasakojo J. Baurienė.
Pasiteiravus, iš kur kyla idėjos, kaip apipavidalinti žmonių kapus, partneriai sakė, jog abu, penkerius metus eidami koja kojon, ilgą laiką dirbo nekilnojamojo turto srityje.
„Pardavinėjome, pirkome, nuomojome prabangias, išpuoselėtas sodybas, apartamentus. Todėl esame prisilietę prie ne vieno grožio – augalai, toji dvasia tiesiog užburia. Kai matai, kiek žmogus į tai įdėjo darbo, kiek jam tai buvo svarbu, tuomet ir nori tai perkelti ir ten, kur jis ilsisi amžinai. Grožis tave lydi. Mes viską perleidžiame per save. Bet tai nėra sunku, tai – jau išgyventa“, – kalbėjo viena idėjos autorių J. Baurienė ir pridūrė, kad kol kas tas idėjas ir įgyvendina jiedu su Haroldu – padeda nebent kalvis ar graveris.

Geriausias kaimas

H. Rokas dalijosi ir tolesniais planais: „Norime padaryti akciją, kad būtų kuo mažiau apleistų ir neprižiūrėtų kapų. Inicijuosime, kad žmogus, tvarkydamas savo kapą ir matydamas, kad šalia yra apleistas kapas, ir jį sutvarkytų. Mes patys, neprašydami jokio atlygio, sutvarkome apleistą kapą, uždegdavome žvakutes, atnešdavome gėlių. Jei daromos švaros akcijos, padarytume ir tokią – kad įsitrauktų bendruomenės, seniūnijos, mokiniai.“
H. Roko vaikystė praėjo čia, o J. Baurienė yra anykštėnė.

„Anykščiuose yra gera gyventi – esame ir Lietuvos, ir Anykščių patriotai. Jei kas pasakytų, kad Anykščiai yra kaimas, mes atsakytume, kad tai – pats geriausias kaimas Lietuvoje“, – kalbėjo pora.