Rytojaus diena – tai diena, kai daugelis sės už stalo. Greičiausiai veš gėlių, bendraus, o gal – uždegs žvakutę aplankę tuos, kurių nėra. Rytoj, pirmąjį birželio sekmadienį, daugelis švęs Tėvo dieną.
Ieškodama interneto platybėse, kas gi daugiau apie šią dieną yra rašoma, nustebau: „Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena, tačiau, ko gero, tikrai maža šeimų, kuriose ši šventė yra švenčiama“, arba: „Daugelis tėvų iki šiol jos nešvenčia ir nepripažįsta, kaip pilnavertės šventės“.
Kaip keista: nejaugi iš tiesų tėčiai nenori būti pasveikinti? Ar tai – NEVYRIŠKA? Ar tėčiai, auginantys ar užauginę vaikus, nejaučia esantys verti jų dėmesio? Nejaugi tik mamos laukia savo atžalų ir tik joms yra skirti apkabinimai, apsilankymai, gėlės ir pabuvimai?
Susimąsčiau: arba tekstai, kuriuos perskaičiau, yra neįmanomai pasenę, arba aš labai jauna (nors pasas, deja, seniai ne 16 rodo), ar aplinka, kurioje užaugau, kažkokia kitokia, nei likusioji?
Kiek save pamenu, piešdavome atvirukus tiek mamai, tiek tėtei. Gimimo dienos proga, Motinos ir Tėvo dienai artėjant, vaikiška ranka keverzodavom: „Sveikinu su… ir linkiu, kad būtum linksmas (-a), gražus (-i)“, ir panašiai. Visada sveikiname ir dabar – tiek savo tėtę, tiek ir kitą, antros pusės. Mano vaikai savajam tėčiui irgi keverzoja tuos, atrodytų, niekinius, bet kokius vėliau vertingus, atvirukus.
Tėvo diena neįsivaizduojama be kvepiančio šašlyko ir pasėdėjimo lauke. Niekad nė nesusimąsčiau, kad šitaip besielgdami, mes menkinam tėtės vyriškumą. Gal atsisakyti sveikinimų jis iki dabar nedrįso?
Šia proga važiuodavome pasveikinti ir dieduką, – laukdavo. Važiuosim ir šiemet, tik jau, deja, gėlių puokštės neįteiksim ir kaimo naujienų, valgydami sausainius prie kavos, nebeišklausysim… Pabūsim tylėdami, gal pajus.
Tėvo dienos ištakos pasaulyje iš tiesų labai senos, tačiau Lietuvoje, pasirodo, visai ne. Per šv. Juozapą katalikų Bažnyčia palaikė tėvystės pagerbimo paprotį nuo pat penkioliktojo amžiaus pradžios. Jungtinės Amerikos Valstijos – moderniosios Tėvo dienos gimtinė, kuomet 1910 metais Louisa Dodd, kurią su jos penkiais broliais ir seserimis užaugino vienas tėvas, rūpinosi, kad pagerbtos būtų ne tik mamos, bet ir tėčiai.
Lietuvoje Tėvo diena buvo pripažinta valstybine švente tik 2009 metais – beveik dvidešimčia metų vėliau, nei Motinos diena. Žinoma, minėti pradėta kur kas anksčiau.
Tačiau nemanau, kad tai yra priežastis nešvęsti, nepaminėti šios dienos. Tėvo svarba vaiko gyvenime buvo ir bus nepaprasta. Ankstesniais laikais tėvo paveikslas galbūt buvo daugiau kaip šalto žmogaus, griežto žodžio, mokytojo, šeimos maitintojo. Tėvą vaikai gerbdavo, gal – kiek prisibijodavo. Tačiau ir tie tėčiai atliko lygiai tokį patį svarbų vaidmenį vaikui, kaip asmenybei, formuojantis.
Šiandien tėčiai vėl kitokie – vis labiau įsitraukiantys į vaiko auginimą, auklėjimą, kasdienius rūpesčius, nevengiantys vaiko apkabinti, su juo žaisti (net lėlėmis!), vadinti meiliais žodžiais nebijodami, jog kažkas pavadins „skystu“. Būtent tėtė vaikui gali būti žaidimų draugas, tas sąjungininkas, kuris paslapčia nupirks saldainį, kuris leis nepasikloti lovos, kuris išmokys važiuoti dviračiu ir įlipti į medį.
Nes šiandien nebėra taip (na, bent jau daugumoje jaunų šeimų), kaip kažkada matytame paveikslėlyje, kuomet mama su vaikais prie vakarienės stalo, su šlepetėmis rankose, laukia grįžtančio tėvo. Šiandien tiek mama, tiek tėtė eina motinystės/tėvystės atostogų ir abu vienodai dalijasi tiek kūdikio, tiek ir paaugusio vaikučio priežiūra. Todėl tikiu, kad šiuolaikiniai tėčiai net ir įsižeistų nepasveikinti tokia svarbia proga.
O jei vis tik kažkas turi tokį tėtę, kuriam dovanotos gėlės atrodo nevyriška, ar Tėvo diena neverta švęsti, manau, bet kokiu atveju rytojus yra puiki proga tiesiog nuvažiuoti. Pabūti, pabendrauti, prisiminti, pasijuokti ar pasiguosti. Nes be jų nebūtų ir mūsų.
Tėvo dienai gėlių į namus užsakyti galite pas Floravitą
Labai šviesus straipsnis. Prie teisingų žodžių apie praeities tėvo įvaizdžio būtinus kriterijus, norisi pridėti sakiniuką, – Bet tinginystė prie visų progresų buvo ir išlieka didžiausia nuodėmė.