Svėdasiškė – „Poezijos pavasaryje“

Svėdasuose dabar gyvena poetė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, kurios eilėraščiai įtraukti į šių metų ,,Poezijos pavasario” almanachą.
Lietuvių literatūros klasiku Juozu Tumu Vaižgantu, kitais rašytojais ir dabarties kūrėjais turtingi Svėdasai ketina tapti literatūriniu miesteliu ir vieta, kurioje vyktų tradiciniai „Poezijos pavasario“ skaitymai.

„Poezijos pavasario“ renginiai šiemet skriejo netolimomis Aukštaitijos padangėmis: Utena, Zarasai, Kupiškis, – tačiau nenusileido Svėdasuose, o galėjo.
Džiugu, kad šiemet pirmą kartą į kasmet išleidžiamą solidų „Poezijos pavasario“ almanachą pateko Svėdasuose gyvenančios poetės Rūtos Suchodolskytės-Neniškienės eilės. Solidžios knygos 252–253 puslapiuose išspausdintas nuoširdžiai jautrios prozos kūrinėlis ir du, pasak autorės, patys gražiausi eilėraščiai.
Kaip įžanga jaukus, švelnus, meile ir giliais pamąstymais persmelktas aprašas, kuriame viskas sukasi aplinkui du mažyčius berniukus – jos sūnelius: Konstantiną, kurio vardą galima išgroti pianinu ir tokį minkštą bei švelnų Povilą, mat kur Petras – raktai, o kur Saulius, tai greitai ir Paulius…

Pirmasis eilėraštis apie mezgančią motiną ir iš jos sklindantį pasaulį, artimų žmonių likimus. Antrasis man prilipo labiau: „Mėnulis guli ežero dugne / vaiskus vyzdys drugelį stebi / jausmai prabudę pirmame plane / primerkia išdažytą akį / pavasaris pričiuožęs sužydės…“
Štai tokia šiuolaikiška poezija, kurią skaitant ir pačiam kyla ranka imti rašalinį parkerį ir iškilmingai ką nors sueiliuoti.
Poetė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė kilusi iš Vilniaus apylinkių, augo Jogėliškės sodžiaus vienkiemyje, ne taip toli Akmenos ežero, lankė Trakų miesto mokyklą, jos kūryboje ir jos pasaulyje daug tautinės patriotinės dvasios. Pamena močiutę, kuri vis rūpinosi, kada ji bažnyčioje pamaldų metu skaitysianti Šventraščio skaitinį. Tuomet visa klasė lankė tikybos pamokas ir paeiliui skaitydavo tuos mįslingus skaitinius. Klebonu tais šviesiais laikais tarnavo legendinis kun. Vytautas Pranciškus Rūkas, tas pats, kuris surado sovietmečiu paslėptą bažnyčios lobyną.

Poezija susižavėjo bene penktoje klasėje, dalyvaudavo dailiojo poezijos skaitymo konkursuose, nusiuntė eilėraštuką į vaikams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“, redaguojamą Jeronimo Lauciaus, ir jaunosios poetės debiutas spaudoje įvyko. Net keletą eilėraščių pasiūlė ir Trakų rajono laikraščiui „Galvė“, tačiau ten ne tik, kad neatspausdino, bet ir rankraščius pradangino. Daug gėrio dovanojo kūryboje jėgas bandančius mokinukus vienijusi ir skatinusi puiki gimtosios kalbos mokytoja Marija Draugelienė. Rūta labai mėgdavusi rašyti rašinius ir net diktantus. Tuo pat metu rašė dienoraštį, į kurio puslapius gulė įvairios mintys, paeiliavimai. Labai mėgo skaityti knygas. Pradėjusi pasakomis, ėmėsi vis sudėtingesnių knygų, ypač patikusios Astridos Lindgren, Ture Janson, Marko Tveno parašytos istorijos. Įsidrąsinusi bibliotekoje panoro pasiimti jau tikrai suaugusiems skirtą Voinič romaną „Gylys“, tačiau bibliotekininkė jos tiesiog nedavė – neva dar pernelyg anksti.

Baigusi mokyklą, įstojo studijuoti anglų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete, o mokslus baigusi, kaip ir daug to meto jaunuolių, leidosi keliauti po pasaulį. Išvyko į Norvegiją, kur ne tik dirbo įvairius darbus, bet ir gerai išmoko norvegų kalbą. Po kelerių metų nukeliavo į Šiaurės Airiją. Tenai studijavo to krašto literatūrą, gerai susipažino su trijų bene svarbiausių tos šalies dailiosios literatūros kūrėjų – Samuelio Beketo, Džeimso Joiso ir poeto Viljamo Batlerio – kūryba. Kaip dabar prisimena Rūta, tai labiausiai jai patikusi Joiso kūryba, jo garsiosios knygos „Ulisas“ bei „Dubliniečiai“. Įsiminė apsilankymas prie Batlerio kapo – tuo metu aplinkui jį padangėse skraidė juodos varnos.

Pažinimo kupina buvo pakviesta dirbti į tuomet Liudviko Gadeikio redaguojamą populiarų savaitraštį – žurnalą „Veidas“ užsienio naujienų skyriaus žurnaliste. Ten padirbėjusi metus, vėl lavinosi, šį kartą meninio vertimo kursuose, o juos užbaigusi, greitai išvertė kūrinių į lietuvių kalbą. Iš anglų kalbos – Iano Bankso „Tiltas“, norvegų kalbos – Jo Nesbo „Nemezidė“, o į anglų kalbą Jurgos Ivanauskaitės poezijos knygą, atliko keletą smulkesnių vertimų. Bendradarbiavo tėviškės laikraštyje „Trakų žemė“, taip pat istorijos laikraštyje „Voruta“, ne tik rašė straipsnius, bet ir darbavosi kaip kalbos redaktorė. Tuo pat metu dirbo ir norvegiško kapitalo įmonėse Lietuvoje.
Niekada neapleido ir poezijos, rašė ne tik įvairaus tipo eilėraščius, bet ir haiku, net vedė šių taisyklingų trielių kūrimo seminarus.
Eilėraščiai kaupėsi, juos atrinkus 2013 metais išleista pirmoji poezijos knyga „Susitarimas kvėpuoti kartu“, po penkerių metų ir antroji – „Namai jazminų akimis“. Autorė pabrėžė, kad pirmoji knyga buvusi tarsi išėjimo iš namų, pasaulio tyrinėjimo, tuomet išgyventų patirčių atspindys. Antroji – tai sugrįžimas prie to, kas brangu, prie gimtinės, savosios tėvynės, to, kas brangiausia.

„Ežeras – veidrodis debesų / bangų mezginys / sapnas žuvų / valtelių delnas / Akmenų juoko pakrantė pilna / vėsia ramybe pėdas skalauja“.
Taip jau likimas lėmė, kad jau daugiau nei treji metai gyvena Svėdasuose, su šeima apsigyveno vyro močiutės namuose, nenorėjo, kad maži vaikai karantino metu dūstų daugiabučio kambarėlyje. Taip ir užsiliko, antri metai dirba miestelio bibliotekoje, kur su tokia pat vitališka, jauna bendradarbe Vita Ražanskiene kuria ypatingą, džiugaus kūrybiškumo kupiną aplinką.

Paklausta apie mėgstamiausią poetą, eilėraščius, patikino, kad ji šiuolaikiškas žmogus, tad pirmiausia domisi tuo, kas vyksta dabar – šiuolaikine poezija ir šiandienos poetais. Jai įdomi Donaldo Kajoko, Aido Marčėno, Beno Januškevičiaus, Gyčio Norvilo, Donato Petrošiaus, uteniškių Reginos Katinaitės-Lumpickienės ir Vytauto Kazielos kūryba. O jei iš ankstesnių laikų, tai dar ir Nijolės Miliauskaitės, Henriko Radausko. O savasis geriausias eilėraštis dar neparašytas. Tikėtina, kad į eiles guls vis daugiau svėdasietiškų motyvų, nes šių dienų didieji potyriai, praeities, dabarties, ateities vizijos išgyvenamos čia. Kaip kad eilėraštyje „Siuvėjos“, sukurtame jau gyvenant miestelyje prie Alaušo.

„Gyvename kryžkelėje – / dygsnis ant dygsnio / Rokiškis / Utena Kupiškis / Anykščiai / palaistysim šiandien amžinybės gėles Svėdasuos. / Grįždami susitinkame metraštininką – / jis apsiaučia mus / Dausuvos debesimis / pasipila iš dangaus / vėsūs dygsneliai…“
Gyvenimas mažame miestelyje yra įdomus, nes pavyko suburti dailiąją literatūrą kuriančių, knygas mėgstančių ratelį, vyksta literatūriniai vakarai.
Poetė įsitikinusi, kad reikėtų ne tiek jau daug pastangų, kad jau kitąmet Poezijos pavasario paukštė nusileistų Svėdasuose.