Meras K. Tubis nusprendė vieną Antaną iš muziejaus pašalinti. Pritariu merui. Jeigu reikia rinktis, ką iš muziejaus šalinti: Baranauską, Vienuolį ar Verbicką, – ir aš rinkčiausi pastarąjį.

Anykščiai turi Puntuką, Šventąją, Laimės žiburį, du rašytojus Antanus, konjunktūrą ir Kęstutį Tubį. Bėgant metams, prie Antano Baranausko ir Antano Vienuolio Žukausko organiškai įsipiešė ir Antanas Verbickas, ir Anykščių muziejus tapo trijų Antanų muziejumi.

Meras K. Tubis nusprendė vieną Antaną iš muziejaus pašalinti. Pritariu merui. Jeigu reikia rinktis, ką iš muziejaus šalinti: Baranauską, Vienuolį ar Verbicką, – ir aš rinkčiausi pastarąjį. Jis dar jaunas, gali dar ir kitoje sferoje įsitvirtinti. O Baranauskui ir Vienuoliui geriausi metai jau praeityje.

2021-aisiais A. Verbickas paskelbtas Anykščių rajono garbės piliečiu. Anksčiau jis pelnė Teresės Mikeliūnaitės kultūros bei Antano Baranausko literatūros premijas. Vien dėl A. Verbicko (ir dar dėl rašytojo Rimanto Vanago) derėjo galvoti apie kažkokių naujų premijų ir garbės vardų steigimą. Na, juk reikia, kad žmogus turėtų Anykščių gyvenime dar kokį nors tikslą.   

Garbės piliečio vardo nesąmonės viršūnė buvo 2020-ųjų Sergejus Jovaiša. Kaip Atui per daug, kaip grafui De la Ferui per mažai… Giedriui Titeniui irgi ką nors duosim. Kada nors. Gal kai kokios teisingos partijos sąraše į Seimą nuspręs kandidatuoti.

Nepretenduoju į teisuolius ir sveikuolius. Ir į A. Baranausko premiją bei bažnyčios pastoracinę tarybą nesinominuoju. Net į kultūros tarybą nesiprašau, nes esu nekultūringas ir todėl nepriklausau Anykščių konjunktūrai.

K. Tubis tai kultūringas. Jis ne toks, kaip aš. Bet ir jis ne iš konjunktūros. K. Tubis, kai tik Anykščiuose gauna valdišką darbą (dažniausiai tai būna mero darbo vieta), greitai įmasi kitus mesti iš darbo. Tiesa, šį kartą keli valdininkai, nelaukdami K. Tubio, save iš darbo patys išsimetė.

Ironijoje darant pauzes, turiu pripažinti, kad ir 2015–2019-ųjų kadencijoje, ir dabartinėje kadencijoje užsisėdėjusių vadovų kėdžių judinimas yra rajonui naudingas reiškinys. Ankstesnės kadencijos problema buvo ne pats procesas, o užsimėgavimas tuo procesu.

Formaliai nei A. Verbicko, nei Anykščių L.ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos meras K. Tubis iš darbo neatleidžia – jis tik nepratęsia jų kadencijų. Bus nauji konkursai, kuriuose ir priešpensijinio amžiaus A. Verbickas, ir aštuntąją dešimtį pradėjęs R. Kutka galės varžytis ir nugalėti.

Net ir man, nekultūringam, nejauku dėl A. Verbicko vardų, titulų, nuopelnų ir naujo konkurso. Surengiame miesto šventę, sukviečiame tūkstančius žmonių, ant bačkos pastatome A. Verbicką, apgaubiame jį juostomis ir dėmesiu, sakome gražesnes kalbas, nei sakytume per pakasynas. „Šventas Antanai, šventas! Be tavęs nebūtų buvę muziejuje nei duonos, nei žaidimų, nei Tautvydo! Tu išradai aukštaitišką sodybą, medinę pilį, dreziną ir Algirdą Mykolą Brazauską“, – bučiuodamas garbės piliečiui rankas, poteriavo Anykščių elitas.

Nepraėjus ir dvejiems metams – šlios kidrienifeni garbės pilietį į darbo rinkos savartyną.

Žiūrint į A.Verbicko atvejį yra ne tik minimas įvaizdinis niuansas, bet ir moralinis aspektas. Antanas kitų Antanų muziejui vadovavo trisdešimt metų. Nenugyveno jis muziejaus, o išplėtojo veiklas, komercializavo muziejininkystę. Šis niuansas biudžeto valdytojų požiūriu turėtų būti ypač sveikintinas. Antanas nusipelnė būti išleistas į pensiją be pykčio ir pagiežos. Gal ir tuos garbės piliečio ditirambus reikėjo pasitaupyti dar metus kitus, ir viskas būtų, žiūrėk, gražiai ir solidžiai pasibaigę.

Beje, ir K. Tubio opozicija, ir titulus anykštėnams dalijanti konjunktūra A. Verbicką gina labai jau atsargiai, nepersistengdama. Lietuvos profesoriai išplatino A. Verbicką užstojantį laišką, kultūringieji anykštėnai, tikiu, taip pat pajėgtų pareikšti konsoliduotą poziciją. Bet, žinote, kultūringiesiems laikai dabar neramūs. Gaila žmogaus, na, bet ką čia padarysi. Įstatymai tokie. Atsargiame gynime įžvelgiu ne tik baimę, bet ir išskaičiavimą – kai vieną iš mūsiškių išstums, aš juk liksiu svarbesnis.