Gydytojos psichiatrės dr. Giedrės Bulotienės teigimu, tiek onkologiniam pacientui, tiek šeimos nariams yra svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės. Autorystė – E. Paukštė/NVI
Dažniausiai sužinojus onkologinės ligos diagnozę, pirmoji reakcija į šią žinią yra šokas. Žmogus negali patikėti, kad tai atsitiko būtent jam, jį užgriūna didžiulė psichologinė, emocinė ir fizinė našta.
Kaip tinkamai elgtis, kai sergi pats arba onkologine liga serga artimas žmogus, kai atrodo, kad gyvenimas staiga ėmė ir sugriuvo?
Išsamiau apie dažniausius sunkumus ir sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.
Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta
Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję pacientai dažniausiai sako: „Atrodo, kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga.
„Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elisabeth Kiubler-Ross išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir, galiausiai, depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais šios reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali reikėti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji.
Gydytoja psichiatrė pažymėjo, kad vėžio liga paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia paciento ar pacientės vaidmuo šeimoje: „Jei žmogus dirba, jis neišvengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svarbius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į lengvesnį. Būna, kad žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų.“
Tačiau pacientams ir jo šeimos nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitikrintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą.
„Svarbu suvokti, kad, nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakcija į vėžio ligos nustatymą, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet net ir psichologiškai sustiprėja, įgauna daugiau psichologinio atsparumo“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė.
Nevertėtų slėpti savo emocijų
Sužinojus vėžio diagnozę, pirmiausia, labai svarbu būti atviram pačiam sau.
„Nereikia rodyti laimingo veido, jeigu tuo metu taip nesijaučiate. Patartina atvirai kalbėtis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis jausmais, kadangi tai padeda jausmams „prasiventiliuoti“, sušvelnėti“, – rekomendavo dr. G. Bulotienė, pridurdama, kad kartais pacientai nenori emociškai apkrauti artimųjų, nes „jiems ir taip sunku“, tačiau tokia taktika dažniausiai nepasiteisina.
„Dažniausiai sergančiajam nepavyksta visiškai nuslėpti savo jausmų, ir artimieji visgi nujaučia, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Vaikai pajunta mamos ar tėčio emocijas ir gali patys sugalvoti dar baisesnių dalykų, jeigu jiems nebus suprantamai paaiškinta. Kartais pacientai apie savo diagnozę nepasako seniems tėvams, nenorėdami jų jaudinti. Visgi, kaip pastebėjau iš savo ilgametės praktikos konsultuojant vėžiu sergančius pacientus, dažniausiai artimieji sugeba priimti vėžio diagnozę, susitvarkyti su kilusiais jausmais ir ateityje gali padėti ir palaikyti pacientą. Sutuoktinio ar suaugusių vaikų pagalba gali būti labai naudinga, nuvežant į gydytojo vizitus ar nuperkant ir paruošiant maistą“, – aiškino gydytoja psichiatrė.
Ji pabrėžė, kad anksčiau ar vėliau artimieji vis tiek sužinos apie vėžio ligą ir gali jaustis įskaudinti, kad jiems nebuvo pasakyta anksčiau. Jeigu artimųjų emociniai išgyvenimai labai gilūs, jiems svarbu išdrįsti kreiptis į psichologą, kad padėtų susitvarkyti su užgriuvusia situacija. Jeigu atsiranda nuolatinė nemiga ar nerimas, gali būti reikalingas medikamentinis gydymas.
Vidinio darnos jausmo svarba
Anot gydytojos psichiatrės, norint stiprinti savo sveikatą, tiek sergančiajam, tiek šeimos nariams yra svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pacientų artimųjų nerimas, depresiškumas ir kiti parametrai statistiškai blogesni, lyginant su bendrąja populiacija. O pacientai, kurių geresnė psichologinė būklė, geriau pakelia priešvėžinį gydymą ir patiria mažiau šalutinių reiškinių“, – kalbėjo ji.
NVI atliktame krūties vėžiu sergančių moterų tyrime buvo nustatyta, kad moterys, kurios labiau jaučia vidinę darną, patiria statistiškai patikimai mažesnį su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir mažiau šalutinių reiškinių po krūties operacijų nei moterys, kurių vidinės darnos jausmas žemesnis.
„Noriu pabrėžti reabilitacijos, taip pat ir psichologinės bei socialinės pagalbos, svarbą po vėžio gydymo. Fizinės medicinos ir reabilitacijos komanda – kineziterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai, masažuotojai, fitoterapeutai, dietologai ir kiti specialistai – gali sėkmingai padėti pacientams pagerinti savijautą ir kiek įmanoma sugrįžti į iki ligos buvusį funkcionavimą, – teigė dr. G. Bulotienė. – Labai svarbu prisiminti, kad dvasinė ir psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi negu fizinė ir, esant poreikiui, reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti vėžio baimes.“
Daugiau naudingos informacijos, susijusios su onkologinėmis ligomis, galima rasti NVI interneto svetainėje www.nvi.lt. Apie tai, kaip įveikti emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus bei kokios yra nemokamos pagalbos galimybės Lietuvoje, galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.
Užsak. Nr. 811
