Ką aš galvoju, kai galvoju apie laisvą žodį

„Anykštos“ žurnalistų mintys minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną apie žodžio laisvę.

Gražina ŠMIGELSKIENĖ, ,,Anykštos“ vyriausioji redaktorė:

Kalba apie laisvę visuomet yra kalba apie drąsą.
Kai klausiu savęs ar turiu šiandien teisę į laisvą žodį, iš tiesų klausiu savęs ar turiu šiandien drąsos matyti, apmąstyti tai, ką matau, ir drąsos pasakyti tai, ką pamačiusi ir apmąsčiusi esu supratusi.
Drąsių žmonių buvo visais laikais. Ir carinės priespaudos metais, kai lietuviškus žodžius vertė rašyti rusiškais rašmenimis, ir sovietiniais laikais, kai už atvirai išsakytą mintį galėjai būti supūdytas kalėjime.
Drąsių žmonių matė ir šių laikų anykštėnai.
Iš mūsų krašto buvo kilusi sovietinio saugumo persekiota ir kalinta sesuo Nijolė Sadūnaitė buvo vienodai sąžininga sakydama tiesą tiek sovietiniais, tiek nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laikais. Prisiminkime, kaip ši besišypsanti vienuolė drąsiai gynė neteisėtai mūsų teisėsaugos pareigūnų provokuotą ir iki teismo kalintą merginą – Eglę Kusaitę, kurios byla net pasiekė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą. Kitas anykštėnams pažįstamas drąsus žmogus buvo Kavarsko parapijoje tarnavęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie šiais nepalaužiamais disidentais, nepriklausomo mąstymo žmonėmis žavėjosi? Manau, mažuma. Daugelis žmonių jų nesuprato, laikė neracionaliais ir gal net ne visai protingais. Apie tokius, kurie pučia ne į viešai priimtą nuomonių dūdą, dabar sakoma: ai, marginalai….
Sakoma, kad drąsiųjų – vedlių ir maištininkų – yra apie dešimt procentų populiacijos.
Drąsa mažumos ženklas, todėl drąsių vengiama. Jeigu jiems nepasiseks – gali nukentėti, nes gali būti susietas su jais…
Drąsiems giliai širdyje ir pavydima. Drąsa užgauna ego – matai, kad kitas gali, o tau baisu – savisauga šnabžda pastovėti po medžiu, kol muša žmogų. Įspūdinga frazė iš Vytauto Žalakevičiaus filmo ,,Vienos dienos kronika“. Pamenat? ,,Kodėl stovėjote po medžiu, kai šalia žudė žmogų?“
Manau, dauguma stovi po medžiu dėl to, kad drąsos ir baimės nepasirenkama. Tai – duotybė, kuri – ir prakeiksmas, ir palaima. Ją kažkiek, tačiau tik kažkiek, galima pakeisti auklėjimu ir pavyzdžiais.
O pasaulio vežimą stumia drąsieji. Mūsų uždavinys – auginti drąsą.