Šiandien Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną savo mintimis apie žodžio laisvę portale anyksta.lt dalinasi „Anykštos“ žurnalistai.
Sigita PIVORIENĖ:
Šiandien džiaugiuosi tuo, kad nekalbame rusiškai. Kad nerašome kirilica ir kad GALIME rašyti, kritikuoti, skleisti tikras, o ne tokias naujienas, kurias mums liepiama skleisti. Didžiulis knygnešių ir visų patriotų užsispyrimas, tikėjimas tuo, ką daro, net carinę rusiją privertė nuleisti rankas ir mums davė saldžių vaisių. Ir po tos 1904-ųjų gegužės 7-osios, kuomet caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę, cenzūra Lietuvą kamavo dar ilgus metus, tačiau laimei, šiandien apie tokius suvaržymus dalijamės prisiminimais arba žinome tik iš vadovėlių.
Dabar džiaugiamės laisve. Lietuviškas(-ai) knygas rašo, verčia ir spausdina kas tik gali, – vaikams perkam knygelę „Visi kakoja“ arba mokinių pratybų sąsiuviniuose randame užduotį apie prostitutę… Į valias naudojamės laisvu žodžiu: kalbame ką norime ir kaip norime, – ne tik namuose, darbe ar gatvėje, bet ir iš televizijos ekranų ar Seimo posėdžių salės sklinda svetimybės, keiksmažodžiai, įžeidinėjimai ir patyčios. Rašydama tai svarstau, ar vis tik teisingai išnaudojame tą kalbos, knygos laisvę – juk laisvas žodis nėra sakymas „kas ant seilės“, tai – kur kas daugiau. Į šią laisvę sutelpa mūsų kultūra, mūsų unikali kalba, kurią turėtume saugoti taip, kaip stengėsi išsaugoti senieji knygnešiai…
Kalbant apie spaudos laisvę – nežinau, ar spauda, šiandien labiau – žiniasklaida (spausdintas žodis, deja, stipriai nyksta) gali būti visiškai laisva. Žurnalisto darbas yra priskiriamas prie pavojingų profesijų sąrašo – nekalbu apie karo žurnalistus, kurių gyvybėms gresia realus pavojus. Užtenka ir „eilinio“ žurnalisto, kuriam reikia surinkti nepatogią medžiagą, kuris yra atsakingas už teisingų žinių pateikimą, kuris susiduria su negatyviai ar net agresyviai nusiteikusiais žmonėmis… Žurnalistai neretai junta spaudimą iš valdžios, iš tų, apie kuriuos nėra rašoma tik gerai arba nieko. Tačiau bet kokiu atveju esame tūkstantį kartų laisvesni nei prieš keturiasdešimtmetį rašyti tai, kas svarbu mūsų žmonėms, pateikti jiems nepagražintas naujienas, nepatogią tiesą. O ši laisvė neabejotinai yra svarbi kiekvienam iš mūsų.
