Fotomenininkas, plačių interesų žmogus Juozas Polis į fotografijos meno istoriją įėjo savitu peizažų, istorinių akimirkų, asmenybių matymu.
Fotomenininkas, plačių interesų žmogus Juozas Polis į fotografijos meno istoriją įėjo savitu peizažų, istorinių akimirkų, asmenybių matymu.
www.anyksta.lt puslapio lankytojams buvo suteikusi galimybę apie fotografiją ir jos gimimo aplinkybes, sutiktus žmones ir sukauptas patirtis šiame puslapyje paklausti paties fotomenininko.
J.Polio atsakymai į skaitytojų užduotus klausimus:
Milda
– Gerbiamasis Fotografijos Maestro, ar yra vieta, žmogus, kurių gailitės nenufotografavęs? Ar yra kadras, kurio gailitės „nepagavęs”?
– Apie tai nesusimąsčiau… Buvo kaip buvo. Daug kūrybinio darbo metų sutapo su sovietiniu laikotarpiu, o jis, patikėkite, menininkui nebuvo lengvas.
Anykstenas
– Gerbiamas menininke, kiek žinau, jūs fotografavote popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje ir Sąjūdžio įvykius. Sąjūdis ar popiežiaus vizitas Jums labiau imponavo?
– Abu šie įvykiai labai reikšmingi Lietuvai ir man asmeniškai. Džiaugiuosi, kad buvau jų liudininkas ir turėjau galimybę juos įamžinti foto juostoje. Šių įvykių nuotraukos pateko į mano reikšmingiausius fotografijų albumus, buvo eksponuojamos ne tik Lietuvoje, bet ir apkeliavo daugybę pasaulio šalių.
Modus
– Koks fotoaparatas (modelis) Jums patiko labiausiai?
– Išskirčiau švediškąjį “Hasselbladą”, prie kurio pripratau dar sovietiniais metais. Patikimas, plataus 6×6 cm kadro, su gera optika leisdavo dirbti kūrybiškai ir atspausti kokybiškas itin didelio formato nuotraukas.
Das
– Girdėjau, kad profesionalūs fotomenininkai nepripažįsta skaitmeninių fotoaparatų. Tai teisybė ar ne?
– Aš fotografavau tik juostiniais fotoaparatais kokybiška “Kodak” fotojuosta, tad negaliu lyginti skaitmeninių ir juostinių fotoaparatų galimybių. Manau, skaitmeninės fotografijos pradžioje fotojuosta dėl kokybės turėjo pranašumų, tad profesionalai dar ilgai liko ištikimi juostiniams aparatams. Juolab, jiems buvo susikomplektavę ir optiką. Tačiau dabartinės technologijos garantuoja itin aukštą skaitmeninių nuotraukų kokybę, tad dauguma profesionalų naudojasi skaitmeninės fotografijos galimybėmis.
Kuala
– Kas Jums labiau patinka – fotografuoti žmones ar gamta?
– Mėgstamiausia mano tema – Lietuvos peizažas.
Ddt
– Koks jūsų pirmasis fotoaparatas, nuo kiek metu fotografuojate?
– Pirmąjį fotoaparatą “Agfa” su dumplėmis man nupirko tėtis, šviesus, išsilavinęs žmogus, kai baigiau 5 klases. Atrodo, man tada buvo 12 metų. Kamaroj ryškindavau fotojuostas ir, kadangi nebuvo elektros, negatyvą ant fotopopieriaus apšviesdavau per kamaros langelį.
Ddt2
– Ką manote apie vis labiau įsigaliojančią „kompiuterinę“ fotografiją, kai menas kuriamas montuojant montažus, o ne ieškant natūralių unikalių kadrų? Klausiu, nes vis dažniau matau, kad įvairiuose konkursuose apdovanojami ne natūralūs užfiksuoti vaizdai, bet sumontuoti.
– Esu klasikinės fotografijos atstovas, su kompiuterine fotografija, galima sakyti, neturintis nieko bendro, tad negaliu vertinti. Kita vertus, fotožurnalistikoje ir dokumentikoje montažai draudžiami, nes tokios nuotraukos neatitinka tikrovės.
Anykstukė
– Gerbiamasis Fotomeninke, kas iš mūsų šalies fotografų, Jūsų nuomone, paliko ryškiausią pėdsaką šalies istorijoje? Kokio fotomeniniko darbus Jūs labiausiai vertinate ir kodėl?
– Šiandieninės Lietuvos foto metraštį kuria daugybė talentingų fotografų ir šiaip fotografuojančių žmonių. O mokiausi iš Balio Buračo, fotografo su menininko gyslele, kraštotyrininko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos ikonografijos istorijoje. Kai jis fotografavo, fotoaparatas buvo retenybė.
Logo
– Kokius fotomenininkus iš jaunosios kartos Jus išskirtumėte?
– Su jaunųjų kūryba nesu tiek susipažinęs, kad galėčiau kažką išskirti. Tačiau iš gerokai už mane jaunesnės kartos išskirčiau Anykščių krašte vasaras leidžiantį fotožurnalistą, menininką Romualdą Rakauską, Lietuvos fotomenininkų sąjungos kūrėją ir ilgametį vadovą Antaną Sutkų, peizažo meistrą Stanislovą Žvirgždą…
Evaldas
– Gerbiamas Menininke, ar Jums teko kada nors nukentėti dėl profesijos? Ar buvo fotografijų cenzūra prie sovietų?
– Kadangi šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje dirbdamas fotokorespondentu Lietuvos telegramų agentūroje (ELTA) nestojau į Komunistų partiją, mane iš ELTOS išmetė, bet gal tai net buvo į naudą, nes atsivėrė kitos, manau, ne siauresnės kūrybinės galimybės. Cenzūra, be abejo, buvo. Ypač priekabiai prieš publikavimą Glavlitas tikrindavo panoramines iš sraigtasparnio padarytas nuotraukas. Saugodavo, kad, gink Dieve, nuotraukoje nebūtų užfiksuotas koks nors karinis ar strateginis objektas. Buvo graudu ir net juokinga, nes tuo tarpu amerikiečiai iš savo palydovų jau pasidarydavo nuotraukas, kuriose buvo galima atpažinti gatve einantį žmogų.
