Į „Anykštos“ skaitytojų klausimus atsako anykštėnė dailininkė Vitalia Pavinkšnytė-Bieliūnienė. Savamokslė dailininkė kilusi iš Viešintų, tapyti pradėjo sulaukusi 37-erių, gimus antrajai dukrai, jau surengė dvi personalines parodas.
– O jei ne tapyba, ką tada būtumėte veikusi ?
– Sudėtingas klausimas. Nežinau, ir šiaip turiu daug visokių moteriškų užsiėmimų, kurie susiję su menu. Rašau ir eilėraščius, jei ne tapyba, galbūt būčiau juos „pyškinusi“ toliau.
-Gal jūsų giminės genuose yra dailininkų gabumu? Juk kažkaip neįprasta… imi ir pieši.
-Kiek man sakė mama, nei iš jos, nei iš tėvo pusės nebuvo nieko, kas domėtųsi menu. Mano mama iki pat parodos atidarymo nežinojo, kad rašau eilėraščius. Net pasiverkė: „Kaip čia nežinojau iki 40 metų, kad vaikas eilėraščius rašo“.
– Kaip supratot, kad mokat tapyt? Piešti yra viena, o tapyt reikia daug žinių. Suprantama jog žinių vien iš virtualaus pasaulio turėjo nepakakti. Tiesa sakant-stebuklų juk būna.
– Kaip tik virtualus pasaulis ir buvo mano mokytojas pirmiausiai. Ten mano darbus pastebėjo profesionalai, kurie ir paskatino neužleisti šio užsiėmimo. Mano mokytojai buvo Marius Danys, Laimonas Šmergelis, Milena Marcinkevičiūtė.Jie man labai padėjo tapybos pradmenyse ir aš jiems dekinga. Jei nebūčiau gavus „palaiminimo“ taip sakant gero spyrio į vieną vietą, dar ir dabar tūnočiau tamsiam kampely.Manau, jei vienas produktyviausių viduriniosios kartos menininkų, daugiau kaip prieš dvidešimtį metų baigęs grafikos studijas Lietuvos valstybiniame institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir sėkmingai dirbantis keliose srityse: tapo paveikslus, rengia tarptautinius plenerus, organizuoja grupines parodas tau sako:“Plauk į gilesnius vandenis“. Manau, šį bei tą reiškia. Aš tiesiog išplaukiau.
– Kiek laiko piešiat vieną paveikslą?
– Ilgiausiai esu tapiusi vieną paveikslą, kuris vadinasi „Aistra“. Jį iš karto nupirko per pirmą parodą. Žmogus kitą dieną po parodos atidarymo paskambino ryte ir iš karto nupirko tris paveikslus. Kai kuriuos paveikslus nutapau per dieną. Sėdu 8 valandą ryte, keliuosi 8 valandą vakaro. Tik vandens pasidedu ir tapau visą dieną. O kartais nutepi kraštelį ir matai, kad tą dieną nieko nepadarysi – dedu į šoną drobes.
– Kokiu tikslu tapot?
-Kaip tai kokiu tikslu? Man patinka. Be galo noriu tai daryti. Ir galiu daryti dar geriau. Juk kepėja gamina ne dėl to, kad sugeba, bet dėl to, kad nori.
– Ar nemanot, kad į gyvenimą tapyba atėjo per vėlai? Kas gali nutikti gyvenime, jei imi ir nei iš šio, nei iš to imi tapyt?
– Ar parduodate savo darbus? Ar turite pirkėjų?
– Paveikslų netaupau , bet iš jų ir negyvenu. Norintiems įsigyti mielai juos parduodu. Jaučiuosi nuostabiai, kai mano darbas suranda sau skirta šeimininką.
– Nebijote sodrių spalvų?
– Kaip galima jų bijoti? Aš taip matau pasaulį, o juoda ir balta – man išvis ne spalvos. Juodai apsirengę, susiraukę žmonės… Aš pasaulį matau sodriai.
– Jokiu būdu. Man buvo 37-eri, kai gimė vaikas ir pradėjau tapyti. Niekada nėra per vėlu keisti profesiją, perikvalifikuoti ar atrasti kažkokį pomėgį.
-Kaip manot, kuris paveikslas, jūsų akimis, labiausiai vykęs?
– Mano jau minėtas „Aistra“.
– Ar Jūsų kūryba jums kaip darbas ? Ar turite laukti ypatingos progos, vadinamojo įkvėpimo?
– Manau, kad atsakiau, jeigu yra įkvėpimas, galiu dirbti visą dieną. Aš puikiai suprantu-kiekvieno nuomonė yra skirtinga ir tai normalu.Jums nepatinka-kažkam patinka.Man kažkas neskanu, o gal jūs tai dievinat.Tikrai nebandau įtikti visiems.Tai būtų kova su vėjo malūnais.
– Labai džiaugiuosi, kad Viešintos turi tokių puikių žmonių. Negi mokykloj nepastebėjo gabumu.Netikiu.
– Man įdomu, kaip žmonės kalba, kai žmogus numiršta – oi koks buvo talentingas… O kodėl nepastebėjo to anksčiau? Mokykloje buvo gerų mokytojų, bet buvo ir skaudžių dalykų, manęs išties nepastebėjo ir nenorėjo pastebėti. Juk buvau melžėjos dukra, o ne pirmininko, agronomo ar mokytojo vaikas. Net ir baigus 9 klases liepė eiti į proftechninę mokytis, bet aš pasipriešinau… Žodžiu, buvo nemalonių dalykų. Jei būtų pastebėję, gal mano gyvenimo kelias pasisukęs būtų kitaip, būčiau pasirinkusi kitą specialybę.
– Kaip supratot, kad būtent mergaitės gimimas buvo tapymo priežastis? Ar tai tik sutapimas?
– Sutapo daug dalykų. Pradėjau dirbti arbatinėje, susipažinau su daug įdomių žmonių. Nežinau, kaip ten buvo, bet mano troškimai išsipildė.
– Ar nejaučiate baimės rodyti viešai savo darbus? Juk tai panašu, kaip rodyti emocijas.
Ar blogai rodyti savo emocijas?
– Jokiu būdu. Aš tik už tai, kad žmonės kaip tik jas rodytų, o ne slėptų.Mes taip įsisukę į tą kasdieną ir taip „rūpinamės“ blogais kažkieno atliktais darbais, kad nepastebim, kaip su tuo suaugam ir nepastebim gražių dalykų. Užsisklendžiam .Bijom parodyt, kad mes tą minutę esam laimingi, o gal kitą minute liūdni. Juk tai žmogiška. Juk valdomi emocijų mes rengiamės pasirinkdami drabužio spalvą.Jei mes spinduliuoja tai spinduliuojam visapusiškai.O jei verkia širdis, jokios spalvos to nepaslėps.
– Gražu. Moteriški. Kaip visuomet – pažvelgi į paveikslą ir žinai kas nutapė: vyras ar moteris. Moterų paveiksluose nebūna nei intrigos, nei istorijos nei tos, jėgos kažkokios kuria darbas tarsi kvėpuoja. Kodėl jums visoms taip rūpi pabrėžti savo moteriškumą? Ar netyčia išeina? O gal tai savotiškas ginklas ar gal net koketavimo išraiška, jei taip galima pavadinti? Kodėl dažnai piešiate moteris?
– Kodėl manote, kad dažnai? Iš daugelio paveikslų tai tik lašas jūroje. Manau, kad moteris verta būti įamžinta. Verta, kad apie ją rašytų ir ją pieštų. Ir manau, man pritartų bet kuri moteris. Buvo priekaištų dėl nuogumo. Bet man gražu, šeimoje gyvenome 9 moterys, ar mes nežinome, kaip atrodo nuogas žmogus? Man gražu, o štai vyrų nepiešiu, nes nemoku. Nors neatsižadu – gal kada ir teks.
– Sėkmės formules aš nežinau, bet nesėkmės garantuota :“pabandykit įtikti visiems“.
Kaip pati pavadintumėte savo paveikslus?
– Laisvas mano stilius, ką moku, tą ir tapau. Negalvoju, kaip pavadinčiau savo stilių, tiesiog kas galvoj, tas ir tepasi.
