Simboliška tai, kad šiandien, man rašant šį tekstą, yra lygiai treji metai, kai į mūsų šeimą pilnavertiškai ir oficialiai atvyko mūsų vaikai. Tądien joms buvo 3 ir 8 metai. Dvi nuostabios sesutės, kurių gyvenimai jau buvo blaškomi negandų kelerius metus…
Mūsų istorija yra labai paprasta, nes ji vyko per atviros širdies vartus, todėl kartais atrodė, kad mus neša dieviška likimo srovė, o mes tiesiog mėgaujamės kelione. Per tuos pačius širdies vartus mes pajautėme šių vaikų šauksmą, nors tiesą sakant, pagal pirminį variantą mes planavome paimti vieną vaiką, tačiau likimas buvo suplanavęs kiek kitaip. Racionalus protas iškeldavo klausimus, tačiau sprendimas apie dviejų seserų neišskyrimą atėjo sekundiniu greičiu… per tuos pačius širdies vartus. Mes leidomės vedini intuicijos – širdies balso, kadangi tai vienintelis tikras kelias užtikrintai susitikti su savais vaikais, paliekant dvejones nuošalėje.
Todėl per šiuos trejus metus visi iššūkiai yra tiesiog mūsų poros ir asmeniškai abiejų suaugusių žmonių nauji brandos etapai, per kuriuos eidami patyrėme virsmus ir augimą, jausmų ir santykių naują gelmę. Šioje likimo pynėje viena iš gijų yra vaikų charakteristikos. Tai prilygsta stebuklui, kadangi vaikai ne tik atsiskleidė visais charakterio subtiliais panašumais į mus, bet net fizinis panašumas buvo akivaizdus. Artimieji mums siųsdavo koliažus su mūsų vaikystės ir mūsų mergaičių nuotraukomis. Stebėjomės, džiaugėmės visi kartu, tiek mūsų šeima, tiek mūsų giminės, artimieji.
Globoje yra ir kita medalio pusė. Tai yra sužeistų širdžių, kupinų baimės ir nepasitikėjimo, liūdesio, skausmo pėdsakai. Tai yra vaikų patirtys, atsineštos iš ankstesnio gyvenimo etapo. Štai čia yra ta raudonoji vėliava, po kuria stabiliai tūno gilūs trauminiai patyrimai, iš kurių išvesti vaikus prireikė nemažai pastangų ir asmeninių emocinių resursų.
Šiandien aš galiu drąsiai teigti, jog nekeisčiau nei vienos dienos praeityje, kadangi sunkiausiose dienose, kai vyresnėlė krėsdavo išdaigas ar elgdavosi ne taip, kaip mes įsivaizduojame, kaip turėtų vaikas elgtis, atrasdavome transformacijos galimybę, ir tik tomis dienomis visi kartu išjudėdavome į naujus gyvenimo etapus. Ir taip etapas po etapo mes, apsikabinę rankomis, keliaujame toliau. Tai nėra lengvas procesas. Jis nėra skirtas žmonėms, kurie nori likti komforto zonoje, kadangi dinamikos, veiksmo ir auginančių patirčių yra tikrai labai daug.
Ir tai geriausia, kas mūsų šeimai nutiko! Esame nepaprastai dėkingi likimui, visatai ir vienas kitam, kad ryžomės ir ėjome šiuo keliu. Tik perėjusi šią patirtį, galiu teigti, jog tai geriausias būdas atpažinti savo vidinius sužeidimus ir, priimant šių sužeistų mažų širdelių pažeidžiamumo faktą, gyti ir stiprėti abipusiai. Šis procesas nėra vienpusis, tai sinchronizuotas psichikos gijimo ir augimo procesas.
Šiandien mes drąsiai susitinkame su tais, kurie dvejoja, svarsto, nedrįsta. Todėl, kad žodis iš patirties turi gyvą energiją savyje, kuri leidžia priimti sprendimą. Ir sprendimas tikrai turi būti gerai suderintas.
Ir pabaigai – tai yra kelias į stebuklų šalį, todėl, kad Jūs patirsite neregėtas transformacijas, naują meilės gylį, patirsite save iš naujo kaip asmenybę, pajusite, kur reikia stiprinti poros pamatus, ir jūsų gyvenimas taps paprasčiausiai spalvingesnis ir džiaugsmingesnis.
Su meile ir iš širdies – Giedrė ir Erikas Leitonai.
Fotografė Lina Jushkė ir žurnalas „Lamų slėnis“.
Užsak. nr. 374
