Pagerbs už Lietuvą žuvusį ukrainietį

Troškūnų miesto kapinėse pastatytas paminklas, skirtas Lietuvos partizanui, ukrainiečiui Ivanui Resekovskiui.
Dramatiško likimo kareivio pavardė tarytum ištrinta iš visų įmanomų rašytinių šaltinių, tačiau neabejojama, kad jis 1946 metų sausio 6 dieną žuvo bunkeryje kartu su dviem bendražygiais lietuviais.
Penktadienį, gegužės 17-ąją, 10 valandą paminklas partizanui I. Resekovskiui bus pašventintas.

Neatpažintas ir neįvardytas

I. Resekovskis Lietuvoje atsidūrė 1940 ar 1941 metais kaip Raudonosios armijos kareivis. Vokiečiams užėmus Lietuvą, nežinia kokiomis aplinkybėmis ukrainietis pateko į nelaisvę – galbūt jis dezertyravo, o gal atsiliko nuo besitraukiančios armijos.

Lietuvoje įsitvirtinę vokiečiai kartais perduodavo karo belaisvius ūkininkams, tarytum vergus. I. Resekovskis teko Radžiūnų (dabar Taujėnų sen. Ukmergės raj.) kaimo ūkininkams Pukams. Ivanas su savo šeimininkais susidraugavo, o karui pasibaigus, su vienu iš Pukų – Algirdu Apolinaru (slapyvardis Janonis) – išėjo į mišką. Prie jų prisijungė ir Laukagalių (Traupio sen.) gyventojas Jurgis Mačiulis-Dūdutis. Vyrai Žerkiškių (Traupio sen.) miške įsirengė bunkerį, kuriame visi trys ir žuvo.
Pukų giminės iniciatyva partizanams A. A. Pukui-Janoniui ir J. Mačiuliui-Dūdučiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2015 metais suteikė kario savanorio statusus. Kartu su jais žuvusiam I. Resekovskiui toks statusas liko nesuteiktas, nepavykus rasti archyvinių žinių apie jo asmenį, nes 1946 metais jis, kaip žuvęs kovotojas, buvo likęs neatpažintas ir dokumentuose neįvardytas.

Galėjo rinktis išdavystę

Istorikas, pokario rezistencijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos genocido aukų muziejaus direktorius Gintaras Vaičiūnas „Anykštai“ pasakojo, kad Pukų šeimos galva Jonas buvęs Radžiūnų seniūnu.

„Vokiečiai karo belaisvius dalijo vietiniams. Vokiečiai davė jį darbams. Kodėl jis pasiliko – neaišku. Vokiečiai belaisvius, kaip ir žydus, atšaukdavo. Žydai taip pat pradžioje buvo dalinami ūkininkams. Resekovskis liko pas kaimo seniūną, draugavo su šeima, su Algirdu Apolinaru, o Algirdas Apolinaras buvo Lietuvos kariuomenės kadrinis kariškis. Kai rusai grįžo, jie kartu ir slapstėsi. Radžiūnuose sodyboje buvo įsirengę slėptuvę, lubose buvo dvigubos lubos. Kai prasidėjo aktyvios kratos, jie išėjo į mišką partizanauti. Tik klausimas, kodėl jie nepasiliko šalia Taujėnų partizanauti, o nuėjo 12 kilometrų, į mūsų rajoną. Bunkerį jie pasidarė 1945 metų rudenį, o 1946 metų sausio 6 dieną tą bunkerį čekistai surado. Visi buvo nukauti, išniekinti, Troškūnų miestelyje prie šventoriaus suguldyti. Paskui juos užkasė, matyt, ten pat, kur visus kitus partizanus“, – pasakojo G. Vaičiūnas.

Istorikas dėstė, kad nėra žinoma, ar A. A. Pukas-Janonis, J. Mačiulis-Dūdutis ir I. Resekovskis spėjo dalyvauti mūšiuose. „Judėjimas jau buvo. Juodgirio mūšis vyko 1945 vasario menesį. Bet tik spėti galima, dalyvavo jie mūšyje ar nedalyvavo. Antano Žilio būrys nuo 1944 vasaros jau buvo susikūręs, buvo ir kaimų būriai. Bet 1944, 1945 metais nebuvo dar stiprios organizacijos, o 1946 metų pradžioje, kai jie žuvo, būriai jau buvo daugmaž susikonsolidavę, ir Šarūno rinktinė jau buvo įkurta. 1945 metų gegužės 5–6 dienomis Antanas Slučka Šarūnas susikvietė visus apylinkių partizanus, netoli Palatavio piliakalnio. Apie 100 suėjo. Buvo ir dabužiečiai, ir troškūniečiai, ir Surdegio, ir Kavarsko, ir Andrioniškio vadai. Tada nusprendė, kad kuria rinktinę, kurios vadu išsirinko Šarūną. Jie žuvo 1946 metų sausio 6 dieną, reiškia, jau ir struktūrai jie turėjo priklausyti“, – aiškino pokario rezistencijos tyrinėtojas.

Sovietai su dezertyrais ir net per mūšius į nelaisvę patekusiais savo kariais nebuvo labai švelnūs, geriausiu atveju buvusiems belaisviams po karo grėsė Sibiras. Tad I. Resekovskis, regis, kitos išeities, kaip tik stoti į Lietuvos partizanų gretas, neturėjo. „Jis galėjo rinktis išdavystę. Vienas buvęs karo belaisvis Nikolajus Smirdovas išdavė Vytauto apygardos vadą. N. Smirdovas buvo atiduotas darbams Vincui Kauliniui, kuris vėliau tapo Vytauto apygardos vadu. N. Smirdovas su V. Kauliniu susidraugavo, išėjo kartu partizanauti, bet jau pirmais metais N. Smirdovas pasistengė, pats nulėkė į Uteną, pranešė, kad Šiaudinių kaime yra bunkeris. Tada V. Kaulinis vos vos sugebėjo prasiveržti, o visi bendražygiai žuvo. Žinojo, kad tas N. Smirdovas išėjo, kad grynai jo darbas. O V. Kaulinis jam buvo žadėjęs palikti tėvų sodybą, nes jo brolis ir sesuo buvo į Argentiną iššvažiavę, o pats nei vaikų turėjo, nei žmonos. Atrodė viskas gerai, bet paskui išdavė. Šita istorija gerai žinoma ir aprašyta“, – pavyzdį išdėstė G. Vaičiūnas.

„Raudonosios armijos dezertyrų, vėliau kovojusių ir žuvusių Lietuvos partizanų gretose, buvo nemažai: žinau Suvalkijoje žuvusį azerbaidžanietį, kirgizas yra žuvęs. Ukrainiečių buvo daugiau. Pavyzdžiui, vieno lietuvio partizano slapyvardis buvo Ukraincas, o tai reiškia, kad tarp partizanų buvo ir tikrų ukrainiečių. Čekistai savo ataskaitose rašė, kad Lietuvoje kuriasi partizanų būriai iš vlasovininkų, ukrainiečių, fašistų vokiečių ir t. t. Patys čekistai nežinojo, ką rašo. Vokiečiai- ukrainiečiai-lietuviai čekistams atrodė kaip koks trišakis. Buvo toks partizanas Lvovas, buvęs rusų lakūnas, iš karo belaisvių. Gal ukrainietis, gal ir rusas. I. Resekovskis Pukams prisistatinėjo esąs ukrainiečiu. I. Resekovskis, faktas, kad karo pradžioje pakliuvo į vokiečių nelaisvę, gal besitraukdamas. Matyt, buvo jis ir karo belaisvių stovykloje. Gal bėgo. Kiekviename valsčiuje buvo mūsų sukilėlių būriai, ir tuos bėgančius kareivius gaudė, perduodavo vokiečiams. Vokiečiai žygiavo į Maskvą, neturėjo laiko jais užsiiminėti, gaudė lietuviai“, – apie tai, kaip Raudonosios armijos kariai atsidurdavo Lietuvos partizanų gretose, aiškino istorikas.

Įsirengė modernų bunkerį

Vilčių išsiaiškinti daugiau detalių apie I. Resekovskį dar nepraranda A. A. Puko sesers Onos Pukaitės Petronienės anūkas, Jurbarke gyvenantis Raimondas Totoraitis. Jis raštu kreipėsi į kelias Lietuvos instancijas, tačiau oficialių duomenų apie I. Resekovskį iki šiol gauti nepavyko.
„Reikėjo babos klausinėti prieš trisdešimt metų, bet kai man pačiam buvo trisdešimt, nelabai rūpėjo praeitis, o kai atėjo šešiasdešimt metų, nebėra ko paklausti“, – „Anykštai“ sakė R. Totoraitis. Jis dėstė, kad jau ir Lietuvai tapus nepriklausoma, jo močiutė nebuvo labai kalbi. Matyt, partizanų šeimos žmonės sovietmečiu buvo tiek prigąsdinti, kad močiutė, dar ir apie 1995-uosius sakydavo: „Nekalbėkit garsiai, kaimynai už lango klausosi, įskųs…“

„Skaičiau daug atsiminimų knygų, belaisviai turėdavo būti užrakinami, kad nepabėgtų. Mūsų belaisvis laisvai gyveno. Prosenelio ūkyje nebuvo darbo rankų, mano močiutė buvo karinga, matyt, išsirūpino tą karo belaisvį… Bet nenoriu fantazuoti. Vokiečių štabas buvo Pukų name. Vokietis, sužinojęs, kad Algirdas Apolinaras yra karo inžinierius, plojo mano proseneliui, jo tėvui per petį ir sakė, kad kai mes laimėsime karą, tu būsi labai didelis ponas prie mūsų valdžios. Galbūt tas vokiečių karininkas ir pasiūlė vokiečių belaisvį į darbus“, – prisiminimų nuotrupomis dalijosi R. Totoraitis.

„Mano močiutės brolis, I. Resekovskis ir trečiasis jų kolega netoli bunkerio buvo pristatę kilpų, turbūt stirnoms gaudyti. Kažkoks išdavikas pamatė pėdas – buvo, matyt, šviežiai pasnigta. Pranešė. Stribai atrado bunkerį, juos apsupo, ir jie tame bunkeryje susiprogdino. Baba pasakojo, kad bunkeris buvo labai moderniai įrengtas, sako, rusai buvo apakę. Minėdavo, kad pirtį turėjo, iš kurios per išdžiūvusios eglės kamieną išeidavo dūmai. <…> Baba pasakojo, kad per aikštėje sumestus partizanų lavonus stribai važinėjo sunkvežimiais.

Į tokį pasakojimą žiūrėjau rezervuotai, bet vienoje atsiminimų knygoje perskaičiau, kad Kavarsko stribai važinėdavo su vežimais ir sunkvežimiais per kojas, ir jeigu pasitaikydavo pervažiuoti per pėdą, tai lavonai atsistodavo. Galėjo tokią pramogą stribai daryti ir Troškūnuose“, – kalbėjo R. Totoraitis.
Jis dėstė, kad nėra aišku, kur jo močiutės brolis ir ukrainietis slapstėsi 1944–1945 metais, nes į mišką jie išėjo tik 1945-ųjų rudenį. Pagal vieną iš versijų, jie metus slapstėsi Pukų namuose, tarp dvigubų lubų.

R. Totoraitis girdėjęs pasakojimų, kad jo močiutės brolis važiavęs į Marijampolę perimti vokiečių ginklų. „1944 metų vasarą Algirdas Apolinaras kartu su dar trimis lietuviais karininkais važiavo paiimti ginklų, kuriuos vokiečių armija perdavė. Lietuviai Vermachte tarnavę suorganizavo, kad besitraukiantys vokiečiai perduotų pasipriešinimui ginklus. Ir du lietuviai lydėjo sunkvežimius: vieną į Aukštaitiją, kitą – į Žemaitiją. Prie Žerkiškių miško radau gyvenančią moteriškę, gimusią jau po karo, ji sakė, kad buvo vietinis veikėjas, kuris pasakodavo, jog žino, kur yra užkasta pilna mašina vokiečių ginklų. Galbūt Algirdas Apolinaras, pats lydėdamas ginklus, ten atsirado. Gal ten jis kartu su ginklais ir užsiliko“, – kalbėjo Pukų palikuonis.

R. Totoraitis prisiminė, kad I. Resekovskį Pukai vadino Jonu. Ukrainietis buvęs neaukštas, apvalokas, linksmo būdo, galėjo susikalbėti lietuviškai.

Belaisvis pridarė nemalonumų artimiesiems

G. Vaičiūnas prisiminė, kad pats pažinojo vieną buvusį ukrainietį karo belaisvį, gyvenusį Anykščių seniūnijos Navynos kaime, pas Šližius.
Anykščių šilelyje esančiame Navynos kaime gyvenę broliai Šližiai per karą turėjo po jiems skirtą karo belaisvį. Vienas iš tų belaisvių kažkokiu būdu sugebėjo Anykščiuose išlikti ir po karo. Vieno iš Šližių anūkas Aidas Pranckevičius prisiminė, kad tas belaisvis sovietmečiu dirbo girininku.

„Jo mama gyveno Ukrainoje, gaudavo kaip už žuvusį karį netekties pensiją. Paskui jis kažkaip neištvėrė, ar nuvažiavo į Ukrainą, ar laišką parašė. Po to jo motina turėjo grąžinti valstybei pinigus. Jo brolis buvo laivo kapitonas, tai ir brolis turėjo problemų. Prisimenu, kad ukrainietis turėjo sveikatos problemų, regis, jam kažkokį širdies aparatą dėjo. Aš važiuodavau jam vandens ir malkų prinešti. Gyvenimo pabaigoje visgi atvyko brolis ir išsivežė jį mirti į tėvynę“, – pasakojo A. Pranckevičius.