Mano, kad rusų kalba sugrįžta galinga banga

Ketvirtadienį, gegužės 16-ąją Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje rašytojai Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius pristatė savo knygas.
A. Šlepikas į Anykščius atvežė apsakymų rinkinį „Namas anapus upės“, o H. Kunčius – romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“.

„Neturime bijoti vienas kitam pasakyti nesąmonės“

Renginys pavadintas „Dviejų knygų pašnekesiu“. A. Šlepikas ir H. Kunčius – seni bičiuliai, abiejų pristatytos knygos parašytos istorinėmis temomis. Abu jie yra turėję ir nemažai bendrų projektų: kartu rašė romaną, muzikinių kūrinių libretus, dramas.
„Kaip dviese rašyti? Nevedžiojame vienas kito už rankos. Mūsų buvo ankstesnis susitarimas, kad neturime bijoti vienas kitam pasakyti nesąmonės, kai aptarinėjame, kaip toliau vystysis reikalas. Tada vienas sėdėdavo prie kompiuterio, kitas vaikščiodavo, paskui keisdavomės, tada redaguodavome“, – aiškino H. Kunčius.
„Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ – romanas apie 1918–1919 metais egzistavusią kvazivalstybę, kuriai vadovavo Vincas Mickevičius Kapsukas. „Net istorikai labai sunkiai narplioja tą laikotarpį, istorikams tą temą nagrinėti labai sunku, nes istorikas suvaržytas tam tikrų taisyklių, negali laisvai rašyti“, – apie kolegos istorinį romaną dėstė A. Šlepikas.
H. Kunčius aiškino, kad A. Šlepiko apsakymai nėra tiesmukai istoriniai, tačiau juntama „aliuzija į karą, pokarį“.
Didžioji dalis „Litbelo“ parašyta jau vykstant karui Ukrainoje. Pasak A. Šlepiko, jam skaitant kolegos Herkaus knygas, dažnai norisi verkt iš juoko, bet pastarasis romanas dėl karo nuojautos yra mažiau žaismingas.

Kiekviena respublika turėjo savo mažą Leniną

H. Kunčius, pristatydamas savo romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“, kalbėjo apie Vilniaus daugiatautiškumą. „Šiandien išėjęs į Vilnių ir vėl labai keistai jautiesi, vėl jautiesi rusiškoje aplinkoje, nes mes šiandien dieną turime 200 tūkst. rusakalbių: rusų, ukrainiečių, baltarusių. Kai ateini į kavinę, vėl turi kalbėti rusiškai, nes tavęs nesupranta, ir tai nėra malonu, nes aš prisimenu 1984, 1985, 1986 metus, kada buvo visai kitos aplinkybės, ir dabar jos, regis, sugrįžta, ir sugrįžta tokia labai galinga banga.
1918–1919 metais lietuvių situacija nebuvo tokia labai aiški, greičiau absoliučiai neaiški. Jeigu 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta nepriklausomybė „Naručio“ viešbutyje, tai atrodo, kad viskas čia gerai ėmė klostytis. Nieko panašaus, nes po kelių mėnesių baltarusiai paskelbė savo nepriklausomybę, pats Vilnius buvo kelių valdžių valdomas. Baltarusiai savo nepriklausomybės paskelbime nurodė, kad Vilnius yra Baltarusijos sostinė. <…> Man ta situacija pasirodė labai idomi – buvo vokiečių okupacinė kariuomenė, buvo lenkų kariuomenė, buvo baltarusiai, kurie gviešėsi į Vilnių, žodžiu, buvo labai didžiulė košė. Romanas rašytas ko ne padieniui apie tai, kas vyko.
Vieni, gyvenę šiame regione, pasirinko lietuvišką, kiti – baltarusišką, treti – lenkišką tapatybę.
Tadas Ivanauskas, zoologijos muziejaus direktorius, pasirinko lietuvišką tapatybę, jo brolis pasirinko baltarusišką tapatybę, buvo Minsko burmistras, o trečias brolis pasirinko lenkišką tapatybę ir buvo vidurinės Lietuvos ministras. Narutavičiai… Vienas Lietuvos signataras, kitas pirmasis Lenkijos prezidentas.
Vincas Mickevičius Kapsukas, kurio mes čia sovietmečiu turėjome sočiai, bandytas kurti kaip vietinis nedidukas Leninas, nes kiekviena sovietinė respublika turėjo turėti po tokį mažą Leniną“, – pasakojo H. Kunčius.
Jis sakė, kad Litbelo egzistavimo laikotarpį bandė atkurti ko ne padieniui ir naudojosi menininkui suteikiama teise interpretuoti įvykius, ko negali daryti istorikai.

Kas liko nuo „Marytės“…

A. Šlepikas, pristatydamas savo apsakymų rinkinį, sakė, kad dviejuose iš jų pakankamai tiksliai aprašyti istoriniai įvykiai. „Kai rašiau „Mano vardas Marytė“, turėjau labai daug istorijų surinkęs, išgirdęs, perskaitęs, bet jų visų negalėjau sudėti į vieną knygą, reikėjo ją trumpinti, mesti daug medžiagos“, – apie nuo „Marytės“ užsilikusias istorijas, kurių viena įdėta į „Namas anapus upės“, – dėstė A. Šlepikas.
Kitas apsakymas, į kurį A. Šlepikas atkreipė anykštėnų dėmesį, – pasakojimas apie Pavlovo eksperimentus. „Apie Ivaną Petrovičių Pavlovą visi turbūt girdėjote. Buvome kažkada su Poezijos pavasariu Kaliningrado srityje, mus nuvežė į Svetlogorską, nuėjau į Svetlogorsko kapines, tose kapinėse – paminklas, žmogus su pensne. Gražus toks paminklas, užrašyta akademik Pavlov. Žmogus, kuris vedžioja, sako: „Šiaip tai čia ne Pavlovas, o kažkoks vokiečių baronas, bet kai rusai užėmė, atėjo kažkoks karininkas, sako: „Geras paminklas, gaila griauti. Ką daryti? Žinai, man atrodo, Pavlovą primena… Numušė lentelę, uždėjo kitą užrašą“, – apie netikrą Pavlovo kapą Svetlogorske pasakojo rašytojas. O apsakyme, kuriame rašoma apie mokslininko veiklą, A. Šlepikas pasakoja apie Pavlovo eksperimentus su žmonėmis.
„Leninas jam pasakė, kad jūs, Pavlovai, darote eksperimentus su šunimis ir beždžionėmis, bet jūs darote tam, kad ateityje atradimai būtų panaudoti proletaro naudai, medicinai. Tai kam taip vargti su šunimis, darykite su žmonėmis. Kadangi tuo metu buvo daugybė našlaičių, „bezprizornikų“, tai tuos visus našlaičius, kiek reikėjo jų, tiek gavo, ir su jais darė eksperimentus, o ir sovietų valdžia to labai ir neslėpė“, – pasakojo rašytojas A. Šlepikas.
Abi knygas nedideliais tiražais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. H. Kunčiaus romano tiražas – 1000, A. Šlepiko apsakymų – 1500 egzempliorių.