Darni plėtra ar durnas traukimasis? (Rievės. 2024-12-27)

Gražus dabar laikas. Miestai matuojasi eglutėmis, silkės didžiuojasi gimusios (ir mirusios) silkėmis, net tos, kurios pagal dokumentus yra skumbrės. Aš patenkintas, nes sulaukiau tos vienintelės dienos metuose, kai šeimyna be prievartos valgo mano džiovintus baravykus.
Gaila, kad tik žiema šiemet atidėta kitiems metams. Žiema ateis tik sausį arba vasarį. Ne už tokią Lietuvą kovojome, bet tenka susitaikyti. Kitas gal ir nesusitaikytų, tačiau aš senas, patyręs, išmintingas. Žinau, jog net jeigu Vyriausybės vadovu būtų paskirtas Remigijus Žemaitaitis, kitaip nebūtų. Yra dalykų, kuriems net valdžia negali padaryti įtakos.

Dar nėra ir negali būti Anykščių rajono demografinės statistikos už 2024-uosius. Tačiau ir be statistikos aišku, kad mirusių – keturis–penkis kartus daugiau nei gimusių, taip bus ir ateityje. Senyvo amžiaus gyventojų dalis mūsų rajone, ir ne tik mūsų rajone, yra didelė, todėl nereikia ypatingo mokytumo, jog suprastum, kad ši tendencija bus stabili. Na, nebent kardinaliai keistųsi senolių įpročiai ir dauguma 80-mečių mestų mirti, o bent dalis jų dar pradėtų ir gimdyti.

Vėl remdamasis savo patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad taip nebus. Kai iš kartos į kartą formuojasi žalingas įprotis mirti, labai sunku net ir pavienius asmenis įtikinti, kad amžinajam gyvenimui dera rinktis žemę. Todėl, kaip sakė Juozas Erlickas, „seneliai išskrenda malūnais, ir kitam krante jau miltus mala“.
Peržiūrėjęs gyventojų amžiaus struktūros lenteles, galėčiau prognozuoti, kiek po 20 metų žmonių gyvens Anykščiuose, Troškūnuose, Svėdasuose. Galėčiau skaičius viešai pateikti. Drąsiai. Drąsus esu ne todėl, kad perdėtai savimi pasitikiu, bet dėl to, kad neaišku, kur kuris iš mūsų po 20-ies metų būsime. Aš, žinoma, viliuosi, kad ir po mirties yra „Anykšta“, bet nieks neįrodė. O gal nėra? Apie ką tada ginčysimės?

Nerašau ateities skaičių, nes Lietuvoje yra geresnių demografų nei aš. Už Anykščių kvapo kainą būtų galima atlikti rajono gyventojų skaičiaus pokyčių studiją ir jau dabar pradėti gelbėti tai, kam šiuo metu, regis, nekyla grėsmė.
Kiek atsimenu, gelbėjamos uždaromos mokyklos, likviduojami ligoninės skyriai. Žanro klasika. Pagrindinę mokyklą gelbėjame, kai joje lieka 40 mokinių, gimnaziją – kai joje nelieka kažkurios klasės, o ligoninės skyrių – kai į pensiją išeina paskutinis to konkretaus profilio specialistas. Prieš 20 metų niekam nerūpėjo Svėdasų gimnazijos ateitis, parūpo tik kai tos ateities nebeliko. Dabar vėlu gert „Boržomi“…

Ilgai gelbėjom Anykščių ligoninės akušerijos skyrių (ir aš triukšmą kėliau, kaltas, jaunas buvau). O dabar ligoninėje nebėra ne tik naujų vaikų, bet ir kiek paaugintų. Vaikų ligų skyrius uždarytas.

Suprantu, kad po 1990-ųjų norėjosi toliau statyti sovietų pradėtą grandiozinę ligoninę. Čia, žinoma, tęsta senosios valdžios pradėta nesąmonė, tačiau ji suprantama. Dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis negali būti atskaitos tašku, tada niekam nebuvo aišku ne tik kas vyks, bet net ir kas vyksta. Paskui situacija ir ateitis ėmė aiškėti, bet Lietuva tartum užklota migla. Investicijos dažnai panašios į plastines operacijas mirštančiam. Darniai įgyvendiname įvairias „darnios plėtros programas“, nors daugelį metų durnai traukiamės. O galėtume trauktis darniai ir galvoti jau ne apie Svėdasų, bet apie vienintelės Anykščių miesto gimnazijos išsaugojimą.

Ar būtinai mūsų turi būti daug, kad gerai, patogiai ir laimingai gyventume? Ar pvz., Adis Abeboje ar Antananaryve gyventi geriau nei kokiame Norvegijos kaime? Adisabebiečių ir antananaryviečių yra milijonai, bet beveik visi jie sutiktų būti ne adisabebiečiais ir antananaryviečiais…
Nesu užtikrintas, bet spėčiau, kad į blizgučius, dzinguliukus ir kelius į niekur labiau linkę investuoti antananaryviečiai, nei pvz., rugalandiečiai iš Norvegijos. Apie kvapus nekalbu. Kvapų, jau dėl gamtos sąrangos – kuo labiau į pietus, tuo daugiau.