Apie auką ir pyktį (Rievės. 2025-02-14)

„Kiek paaukojote pinigų savo tautai?“; „Geriau paaukokite vėžiu sergantiems vaikams“ ir apskritai, „Kam čia ta reklama?“ – internautai bara mecenatą, verslininką, UAB „Lonas“ įkūrėją, bardą Kazimierą Jakutį. Mat žurnalistui Andriui Tapinui suabejojus, ar šią savaitę pavyks pasiekti milijono eurų sumą akcijai „Radarom“ (už suaukotus pinigus bus perkama dronų ir antidronų Ukrainai), UAB „Lonas“ pervedė 50 tūkst. eurų sumą. Pasidžiaugė A. Tapinas, pasidžiaugė K. Jakutis, „Anykštos“ interneto naujienų portalas šia žinia pasidalijo, o komentatoriai pasipiktino: esą kam verslininkas remiantis karą, ukrainiečius, geriau saviems duotų – lyg bėdžių Lietuvoje trūktų.
Visi, kurie piktinasi aukojančiais verslininkais, man kelia nuostabą. Visų pirma – kodėl piktinamasi, kad jie aukoja ne tam, kam „reikia“? Gal tuomet patys paaukokite tiems, kuriems, jūsų nuomone, tai labiausiai reikalinga?

Antra, tai – pačių verslininkų rankomis (ar protu, ar kruvinu darbu) uždirbti pinigai, neišimti iš valstybės biudžeto ar mokesčių mokėtojų kišenių. O savo uždirbtus pinigus aš dedu kur noriu. Noriu – šimtais tūkstančių remiu Ukrainą, noriu – Palestiną, gal, keliaudamas aplink pasaulį, pamaitinu alkanus Afrikos vaikus, o gal nusiperku „Boeing’ą“. Jei noriu, iš viso niekam nieko neduodu – ar yra prievolė dalintis SAVO pinigais? Tai yra visiškai tas pats, kas mažai uždirbantis žmogus pasirinktų – duoti tam benamiui eurą, paaukoti (nebūtinai Ukrainai) penkis eurus ar juos pasilikti piniginėje. Juolab kad konkrečiu atveju – tai yra K. Jakučio – abejočiau, kad kažkuris iš anykštėnų darosi sąrašą, kiek kokiam nepasiturinčiam lietuviui ar sergančiajam verslininkas aukojo. Gal aukoja nuolat, tačiau kaskart tautai neatsiskaito? Pavyzdžiui, jis ką tik paaukojo būtent anykštėnams. Neprašytas, neskatintas padovanojo Anykščių neįgaliųjų draugijai net 14 „Anykštos“ prenumeratų už tūkstantį eurų. Neįgaliųjų draugijos bendruomenė už tokią dovaną buvo dėkinga iki graudulio – sakė, jog šio verslininko dėka laikraštį skaitys, juo dalinsis apie šimtas žmonių. Štai ir parama saviems.

Beje, pykstančių atsiranda net tuomet, kai paskelbiama tokia nekalta akcija kaip Pergalės žvakučių liejimas ar vilnonių kojinių mezgimas fronte kariaujantiems ukrainiečiams. Šios dovanos apskritai yra simbolinės, ko gero, labiau šildančios karių širdis, nei jų kūnus, o megzti mėgstantiems – dar ir prasmingas laiko praleidimo būdas.
Apskritai kalbant apie auką, nuolatos yra norinčių paauklėti. Ir čia jau sumos nesvarbu – ar kviečiama paaukoti eurą, ar šimtą tūkstančių. Jei organizuojama akcija paremti tuos pačius, „Anykštos“ komentatorių minėtus, nepasiturinčius lietuvius, pasipila pagieža: tegu eina dirbti; o kam tiek vaikų prisigimdyti, jei negali išlaikyti; tai tegu artimieji senukais pasirūpina. Ir taip be galo. Net kai pinigai renkami sunkiai sergančiam, atsiranda piktažmogių… Pamirštama, kad auka yra savanoriška ir elgiamasi taip, lyg kas atėjęs lieptų ištraukti iš piniginės paskutinius centus. Belieka spėlioti, ar tai – tiesiog pavydas, kad kažkas duoda kitam, bet ne man, ar bejėgiškumas, kad štai kaimynas nuolat aukoja, o aš negaliu?

Tačiau, nepaisant visų „piktulių“, lietuviai aukoja. Tai pačiai Ukrainai dosniai aukoja. Ypač daug lėšų surenkama tam skirtų koncertų, įvairių renginių metu, per didžiąsias metų šventes. Kasmet paaukojamos didelės sumos sergantiems, neįgaliems vaikams, nukentėjusiesiems nuo gaisro ar kitų nelaimių ištiktiems žmonėms, net ir beglobiams gyvūnams.

Pavyzdžiui, skelbiama, kad nuo 2009 metų organizuojamos „Išsipildymo akcijos“ (skirtos padėti vaikams) metu paaukota daugiau nei 10 mln. eurų, o per dvi ankstesnes „Radarom“ akcijas buvo paaukota net 22,8 mln. eurų.