Stengiamasi atkurti nors dalelę buveinių

„Įsivaizduokim, koks Dzūkijos kraštas buvo prieš keletą tūkstančių metų, kai atsitraukė ledynai. Tai buvo pustomos kopos, o augmenija – labai skurdi. Prie tokių atvirų smėlio erdvių prisitaikė tiek augalai, tiek gyvūnai, vabzdžiai, paukščiai“, – sako ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ornitologas dr. E. Drobelis.

Vėliau, laikui bėgant, kopos apaugo ištisiniais miškų masyvais. Kodėl čia žemė tapo derlingesnė? Gamtininko teigimu, tam įtakos turėjo įvairių mineralinių ir kitų, su krituliais atnešamų, maistinių medžiagų gausa. Taip pat Sovietmečiu taikytas pušynų tręšimas iš lėktuvų – tokiu būdu buvo siekiama gauti didesnį medienos prieaugį. Šie veiksniai tapo pokyčių Dzūkijos smėlynuose plytinčioje augmenijoje priežastimi.

„Vietoje kerpių ir šiurių įsigalėjo samanos – dabar vyrauja ne kerpšiliai, o žaliasamaniai pušynai. O kada įsigali samana, ji būna labai tanki ir aukšta, jokie kiti augalai negali augti – daugelis tų rūšių, kurios buvo pripratę gyventi pusiau atviro smėlio sąlygomis arba išnyko, arba turėjo pasitraukti. Todėl kerpšilių pušynų liko mažyčiai ploteliai, o visa įvairovė gyvūnų, čia gyvavusių tūkstančius metų, tiesiog išnyko, – pažymėjo jis. – Dabar mes stengiamės nors dalelę tų buveinių atkurti, parodyti, kokios jos buvo anksčiau ir padėti šiam kraštui būdingoms augalų ir vabzdžių rūšims išlikti“.

Atviros erdvės – svarbios daugybės rūšių išlikimui

Pasak E. Drobelio, smėlynuose įsikuria šioms buveinėms būdingos, retos ir nykstančios augalų rūšys. Pavyzdžiui, islandinės kerpės, elninės ir miškinės šiurės, gvazdikai, čiobreliai, briedgaurės, smiltyniniai šepetukai, kalninės arnikos.

„Negaliu nepaminėti paukščių, kuriems reikalingos atviros buveinės. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad degimvietės, ypač miško, yra labai reikalingos Lietuvoje sparčiai nykstantiems tetervinams. Šie šiaurinio klimato paukščiai degimvietėse randa daugiau maisto – vabzdžių. Taip pat tokiose buveinėse atauga viržiai ir bruknės, kuriais jie minta“, – teigė jis.

Ornitologo teigimu, atviros buveinės būtinos ir „tokiam Dainavos girios dainorėliui kaip lygutė, miškinis vieversys. Reikalinga lėliui, dirvoniniam ir miškiniam kalviukams. Kukučiui, kuris vietinių žmonių yra išrinktas kaip Dainavos krašto simbolis, irgi reikia atvirų vietų. Kodėl? Tam, kad jis ilgą snapą galėtų kišti ne tarp subujojusių samanų, o į smėlį ir rankioti ten esančius vabzdžių kiaušinėlius ar lervas“.

Žemyninėse kopose planuoja kontroliuojamą deginimą

Šių metų kovo mėn. Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – planuojama įgyvendinti kontroliuojamą deginimą. Ši, užsienyje sėkmingai taikoma, gamtotvarkos priemonė reikšmingai prisidės prie nykstančių ir saugomų vabzdžių, paukščių ir augalų rūšių išsaugojimo. Daugelis jų yra įrašyti į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.

„Vietiniai gyventojai dar prisimena stichinius gaisrus, kada ugnis kyla į lajų viršūnes ir lekia vėjo genama, šluoja didžiulius miškų plotus. Tačiau kontroliuojamas deginimas – kitoks, jo metu ugnis nekyla į lajas, o dega pažeme. Vykdomas sename pušyne jis nekenkia medžiams – per tūkstančius metų jie yra pripratę prie siaučiančių gaisrų, stora jų žievė yra atspari ugniai. Taigi, ugnis sudegina žemėn nukritusias sausesnes šakas, suvešėjusius žolynus, tankų spyglių paklotą, bet medžiams nepadaro jokios žalos“, – pažymi E. Drobelis.

Pasak jo, svarbu pasitikėti šią gamtotvarkos priemonę įgyvendinančiais specialistais: „Reikėtų tikėti specialistais, o ne gandais. Be to, kontroliuojamas deginimas įgyvendinamas ne tada, kada buveinėse bujoja augalai ir klesti gyvybė, o priešingai – pasirenkamas tas laikas, kada daugelis augalų nevegetuoja, o savo maistines medžiagas ir naujus ūglius saugo giliai po žeme. Todėl, jeigu nudega viršutinė dalis, lieka šakniastiebiai, iš kurių vėliau auga, atauga nauji augalai ar nauji ūgliai“.

E. Drobelis pasakojo, kad kontroliuojamas deginimas nepadaro didelės žalos ir vabzdžiams. „Kalbant apie vabzdžius, daugelis jų tebėra lervų ar kiaušinėlių stadijoje. Jeigu jie žemėje – ugnis jų nepasiekia, o dalis tų vabzdžių, kurie yra sulindę į stambių medžių plyšius, po žieve, ugnis jų tiesiog neranda. O paukščiai ar žvėrys, tiesiog pasitraukia toliau į kitą vietą ir ugnis jiems neturi jokio poveikio“.