„Balčiūnai tai gyvenę ir augę penkios iš eilės giminių kartos Panevėžio apskrityje, Troškūnų valsčiuje, Purvinų kaime. Dabar ta vietovė priklauso Anykščių rajonui. Pradedant mano proseneliu, penkiose iš eilės kartose vis atsirasdavo asmenų, kurie turėjo, žinoma, ne savo noru, pabraidyti po Sibiro taigą“, – apie savo garsią giminę „Anykštai“ rašė Eglė Kesylienė.
Birželio pabaigoje Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse, buvo pristatyta knyga apie pažangų ūkininką, politinį kalinį, tremtinį Pranciškų Balčiūną ir jo šeimą „Pranciškus Balčiūnas ir jo šeima“.
Už politinę veiklą – 10
metų lagerio
Pranciškus Balčiūnas gimė 1910 m. sausio 13. Jo gimtinė – Purvinų kaimas Troškūnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1927 metais P. Balčiūnas baigė Anykščių progimnaziją ir įstojo į Gruzdžių žemės ūkio mokyklą, apsisprendęs įgyti veterinarijos felčerio specialybę. Tačiau dėl šeimyninių aplinkybių toliau mokytis negalėjo.
„Didžiausios įtakos tėčiui, kaip jis pats rašė, turėjo 1927 metais Anykščių parapijoje kunigavęs vikaras Kazimieras Macelis. Jo iniciatyva įkuriama pavasarininkų – Lietuvos katalikiškojo jaunimo – kuopa.
Po metų, vikaro paskatinti, tėtis su draugais įkūrė penkias kuopeles Troškūnų valsčiaus kaimuose. Kaip pavasarininkas, tėtis mokėsi Kaune surengtuose politiniuose kursuose. Po šių kursų jis, kartu su keliolika bendraminčių, buvo priimtas į Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) partiją. Vėliau tapo ir Šaulių sąjungos nariu. Tai turėjo įtakos, kad sovietiniais laikais jam būtų „atseikėta“ dešimt metų lagerio“, – „Anykštai“ pasakojo E. Balčiūnaitė.
Buvo premijuotas Žemės
ūkio rūmų
1931 P. Balčiūnas paveldėjo sergančio senelio Juozapo žemes ir tapo rimtu ūkininku. „Už pavyzdingus tvartus ir linaminę buvau Žemės Ūkio Rūmų premijuotas. Sėdavau po 5–6 ha linų, kuriuos į supirkimo punktą pristatydavau gatavai paruoštu pluoštu. Buvau Dabužių pieno perdirbimo bendrovės ir valdybos narys. Dalyvavau garinės pieninės statybos organizavime, grietinės nugriebimo punktų steigime… Iš pat pradžių naujoje sodyboje buvau užveisęs gražų 50 medžių obelų, slyvų, vyšnių sodą ir didelį serbentyną. Buvau su Anykščių vyno gamykla sudaręs sutartį, tai vaisius ten ir realizuodavau“, – savo prisiminimuose rašė P. Balčiūnas.
P. Balčiūnas, būdamas jaunas ūkininkas rūpinosi gyvulių veislėmis. Karvės buvo daniškos, avys – merinosų, vištos leghornų veislės. Turėjo arklinę kuliamąją, arpą, fuchtelį, nemažai kitos ūkio technikos ir padargų. Turėjo gražius ratus ir žirgus, važiuodavo jais į bažnyčią ar į svečius.
Mama atsinešė solidžią pasogą
1934 m. gruodžio 26 d. tėtis P.Balčiūnas vedė mūsų mamą Emiliją Šimkūnaitę, kilusią iš Puroniškio vienkiemio, Šimonių valsčiaus. Mama į Purvinų vienkiemį atsinešė solidžią pasogą (kraitį)“, – giminės istoriją dėstė E. Balčiūnaitė.
Pora susilaukė penkių vaikų: dukrų, Faustos, Laimos, Emilijos, Vandos, sūnaus Juozo. Visi vaikai darbštūs, visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą. Fausta buvo higienos centro darbuotoja, Laima baigė Vilniaus valstybinį universitetą, Emilija ir Vanda – Politechnikos institutą, sūnus Juozas – politechnikumą, Visi vaikai mokėsi dirbdami, tik dukra Vanda mokėsi stacionare.
Po karo rėmė partizanus
Po karo, kai prasidėjo didžiulis Lietuvos žmonių pasipriešinimas sovietų santvarkai, P.Balčiūnas slapstėsi nuo NKVD. Savo sodyboje įrengė bunkerį Lietuvos partizanams, rėmė juos įvairiai, esant reikalui, vežė daktarą, parūpindavo vaistų. 1946 metais „kagėbistai“ P. Balčiūną areštavo. 5 su puse mėnesio buvo tardomas Vilniuje. Sovietinis teismas P. Balčiūnui skyrė 10 metų tremties. Gyvuliniais vagonais tremtiniai buvo nugabenti į Sibiro lagerius.
„Šeimos tremtis – dar vienas smūgis, kurį teko išgyventi lageriuose kankintam P. Balčiūnui. Po jo arešto Purvinų kaime liko jo žmona Emilija su penkiais mažamečiais vaikais ir senute motina.
Tik po dešimties metų jis susitiko su savo šeima Krasnojarsko krašto Mansko rajono tremtinių gyvenvietėje. Jo namiškiai buvo ištremti 1948 m. gegužės 22 dieną. Nuo bado gintis šeima paskubomis (leido ruoštis tik pusę valandos) pasiėmė lašinių ir džiovintos duonos maišą, tai labai mažai, ir atsargos greit ištirpo. Kad vaikai nemirtų iš bado, E. Balčiūnienė išpardavė patalynę, rankdarbius ir kitus pasiimtus daiktus“, – rašė laikraštis „Kupiškėnų mintys“.
„Mama Emilija Balčiūnienė, neturėdama leidimo grįžti į Lietuvą ir jokio asmens dokumento, 1957 m. rugsėjį su dukra Laima parvažiavo į Lietuvą. Pažįstamiems padedant, mama buvo paguldyta į ligoninę Vilniuje, bet jau niekas jai pagelbėti nebegalėjo“, – prisiminė E.Balčiūnaitė.
Po Nepriklausomybės atkūrimo įsitraukė į Sąjūdį
Pranciškus Balčiūnas su džiaugsmu sutiko 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo atkurtos LKDP nariu, dalyvavo Šaulių sąjungos Kupiškio kuopos veikloje. Labai domėjosi nauju Lietuvos gyvenimu. Mylėjo savo žemę, kurioje jam nepavyko įgyvendinti gražių planų, nes sutrukdė karas, o vėliau – 13 metų Sibiro lageriuose ir tremtyje.
Tėvynėje tremtis tęsėsi
Našlys Pranciškus Balčiūnas Sibire vedė tremtinę našlę Oną Tylienę (Tylaitę). Ji turėjo du vaikus – dukrą Nijolę ir sūnų Alvydą. „1959 m. tėtis su mūsų broliu Juozu, su žmona Ona ir Onos vaikais Nijole ir Alvydu Tylomis grįžo į Tėvynę. O čia tremtis tęsėsi. Šeima pradžioje apsistojo Anykščiuose. Bet nuo tėčio arešto 1946 metais tebuvo praėję 13 metų. Daugelis stribų, kurie vogė ir vogė iš mūsų tėvų kiemo Purvinų vienkiemyje viską prieš šeimą ištremiant į Sibirą, pažinojo tėtį. Ne visi palankiai žiūrėjo, kad P. Balčiūnas, kuris palaikė partizanus, buvo jaunas, pažangus ūkininkas pasirodė savo krašte. Aišku, Anykščiuose buvo gerai žinoma ir Onos Tylienės (Tylaitės) šeimos istorija. Jos vyras Kazimieras Tyla buvo Lietuvos partizanų rinktinės vadas, o ji – partizanų ryšininkė.Todėl tėčio šeimai Anykščių valdžia 1959 m. rugsėjį nurodė per tris paras palikti Anykščių kraštą“, – apie nesaldų gyvenimą tėvui ir jo šeimai grįžus iš tremties pasakojo E. Balčiūnaitė.
P. Balčiūno šeima apsigyveno Kupiškyje… „Mūsų tėtis P. Balčiūnas mirė 2003 metų sausio 11 dieną savo namuose, Kupiškyje. Sausio 13 -tą Jam būtų sukakę 93 – eji. Palaidotas Šimonių kapinėse prie savo vaikų motinos Emilijos Balčiūnienės (Šimkūnaitės)“, – tragišką šeimos akimirką prisiminė E. Balčiūnaitė.
Sibire sutiko pirmąją meilę
Su motina ir seserimi ir broliu buvo ištremta į Sibirą Balčiūnų duktė Fausta Balčiūnaitė (Papievienė). „Laikas ir metai sustoję nestovi ir jaunystė viena. Nežiūrint, kad tai Sibiras, Sajanų kalnai. Aš sutikau savo pirmąją ir paskutinę meilę Vytautą Papievį nuo Anykščių iš Niūronių kaimo. Jie buvo ištremti. 1957 metais . Ištekėjau“, – knygoje apie P.Balčiūną ir jo giminę prisiminimais dalijasi F.Balčiūnaitė. – 1958 m. birželį mums gimė dukrelė Vidutė. Ir taip mes, Papieviai, pajudėjom į Lietuvą. Grįžom 1959 m. kovo mėnesį, kur niekas nelaukė, neregistravo ir dauguma laikė banditais. Bet mes nepalūžom…“
F. Balčiūnaitės anūkė Rūta Papievytė apie savo senelę kalbėjo: „Močiutė Fausta kartu su savo vyru, mano seneliu Vytautu Papieviu, išauklėjo gerus vaikus. Dukra Vida baigė Kauno medicinos institutą ir įgijo gydytojos specialybę. Ištekėjusi už Vytauto Katkaus, irgi gydytojo, persikėlė gyventi į vyro tėviškę – Žemaitiją, Kretingos miestą. Čia sėkmingai dirba ir yra gerbiama Kretingos ligoninės bendrosios praktikos gydytoja. Sūnus Mindaugas baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir įgijo gydytojo pediatro, vėliau anesteziologo reanimatologo specialybę. Nuo 2002 m. vadovauja Prancūzijos farmacinei bendrovei Lietuvoje.“
Laimos abi dukros dalyvavo
tragiškuose sausio įvykiuose
Antroji P. Balčiūno duktė Laima taip pat su artimaisiais buvo ištremta į Sibirą. Grįžusi į Lietuvą kūrė savo gyvenimą . „Įstojau į Vilniaus universitetą. Universitete mokiausi ir dirbau. Įgijau pramonės ekonomisto specialybę. Iš viso per 30 metų, dirbau Vilniaus Telemazgų, vėliau pervadintoje Radijo komponentų gamykloje“, – giminės knygoje savo biografijos detales išdėstė L.Balčiūnaitė. – 1960 metais sukūriau šeimą. Mano vyras Alfonsas Algirdas Zubas irgi buvo iš tremtinių šeimos“. Zubai susilaukė dviejų dukterų: Abi dukros įsigijo aukštuosius mokslus. Renata baigė Vilniaus inžinierinį statybos institutą ir įgijo kelių tiesimo inžinierės specialybę. Eglė baigė Vilniaus universitetą ir gavo anglų kalbos filologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Eglė vėliau dar gavo Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos Tarptautinės prekybos magistro kvalifikacinį laipsnį, stažavosi Jungtinės Amerikos Valstijose, Pensilvanijos universitete.
1991 m. kruvinąją Sausio 13-osios naktį abi dukros Renata ir Eglė buvo prie Televizijos ir radijo komiteto Konarskio gatvėje…
Dirbo Rubikių plytinėje
Emilija Balčiūnaitė, nors ir išvengė tremties, tačiau 1955 metais su sese Laima išvyko pas artimuosius į Sibirą. „1958 m. rugpjūtį išvažiavau iš Sibiro, atvykau į Vilnių, iš geležinkelio stoties – tiesiai į Lengvosios pramonės technikumą. Įstojau. Mokiausi gerai, man buvo skirta padidinta stipendija. Po antro kurso buvau premijuota poilsiniu kelialapiu į Nidą, po trečio – pasiųsta praktikos į Kijevą. Besimokydama technikume dirbau krosnių kūrike. Atostogų metu, vasarą, teko dirbti Anykščių plytinėje Rubikiuose“, – savo gyvenimo vingiais dalijosi E. Balčiūnaitė. – Baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Įgijau inžinierės ekonomistės specialybę… Iš siuvimo fabriko „Aušra“ buvau perkelta į siuvimo įmonių susivienijimą „Lelija“ planavimo ir ekonomikos skyriaus viršininkės pareigoms. Dirbau fabrike „Sparta“ planavimo ir gamybos skyriaus viršininke, vėliau marketingo skyriaus viršininke“.
Ketvirtoji dukra taip pat išvengė tremties
Vanda Balčiūnaitė Gervytė (vėliau Jakubauskienė), ketvirta dukra šeimoje, buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą, bet tremties išvengė. „1957 m. Šimonyse pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Ją baigusi. įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą studijuoti garso technikės specialybės. 1969 m. spalio mėnesį ištekėjau už Antano Alberto Jakubausko ir persikėliau gyventi į Kauną. Mums gimė dvi dukros Dalytė ir Linutė“, – knygoje rašoma apie ketvirtą P. Balčiūno dukrą Vandą. V.Jakubauskienė mirė 2010 metais…
Į Krasnojarsko kraštą ištremtas
ketverių metų
Vienintelis P. Balčiūno sūnus Juozas Balčiūnas 1948 m. gegužės 22 d., būdamas ketverių metų, kartu su savo mama, seserimis Fausta ir Laima ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs į Lietuvą baigė Kupiškio vidurinės mokyklos vakarinį skyrių, įstojo į KPI Vilniaus filialą, bet instituto nebaigė. Buvo gabus muzikai, grojo „Sigmos“ estradiniame ansamblyje. Artimiesiems nežinant Juozas užsiverbavo į darbus Karagandos srityje. Vėliau nuvyko į Estiją, gyveno ir dirbo Taline. Mokėsi technikume. Grįžęs į Vilnių mokėsi ir baigė Vilniaus politechnikumą. Trumpai dirbo Vilniaus grąžtų gamykloje. 1971 metais Juozas Balčiūnas vedė Eglę Kublickaitę. Šeimoje gimė sūnūs Gytenis ir Aras. Sūnus Aras mokėsi Norvegijoje, Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete įgijo magistro laipsnį, baigė vizualiųjų menų bakalauro bei pedagogikos studijas Norvegijoje. Šiuo metu mokytojauja ir gyvena su šeima Norvegijoje. Sūnus Gytenis 2001 m. Vilniaus universitete įgijo vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje įgijo Tarptautinės prekybos magistro laipsnį. Šiuo metu dirba ir gyvena Vilniuje.
1989 m. sveikindamas vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį su jubiliejiniu gimtadieniu Juozas laišku paprašė atkurti ir Vilniaus evangelikų liuteronų parapiją, čia jis darbavosi nuo pirmųjų parapijos atsikūrimo dienų. Juozas kibo į atgimstančios bažnyčios ūkio tvarkymo darbus. Jis palaipsniui gaivino diakonijos veiklą, rūpinosi vargšų valgykla. Eidamas 62 – uosius metus Juozas Balčiūnas netikėtai mirė 2005 m.
