Archeologė iš Italijos Ester Fanella dirba prie projektų, kurių tikslas – atgaivinti buvusį Antalieptės vienuolyno pastatą.
Archeologė iš Italijos Ester Fanella stengiasi atgaivinti Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyną ir net persikėlė gyventi į šį miestelį.
E. Fanella užaugo netoli Trevizo. Pabaigusi archeologijos studijas Romos universitete, susidomėjo Europos solidarumo korpuso siūlomu trumpalaikiu vieno mėnesio savanorystės projektu Lietuvoje, ir 2020 metų vasarį, prieš pat pandemiją, atvyko į Antalieptę.
Miestelis italei taip patiko, kad pasiprašė savanorystės projektą pratęsti metams, o galiausiai nusprendė įsidarbinti organizacijoje, kurioje savanoriavo. Dabar ji socialinio verslo organizacijos VšĮ „Inovatorių slėnis“ tarptautinių projektų ir savanorių vadovė ir į Lietuvą ima žvelgti jau nebe kaip į laikiną stotelę, bet kaip į namus. Archeologė mielai sutiko savo mintimis pasidalyti ir su AF skaitytojais.
– Tavo jaunystės metai prabėgo Romoje, tiesa?
– Esu kilusi iš šiaurinės Italijos dalies, netoli Trevizo, o į Romą persikėliau tik tuomet, kai įstojau į universitetą La Sapienza. Tačiau ir sostinė man nesvetima, kadangi iš čia kilęs mano tėtis.
– Italijoje juk kur pažvelgsi, visur kultūros paveldas, po kiekvienu namu stūkso tūkstantmečių senumo mūrai. Ar kultūros paveldo objektai jau anuomet traukė akį? Kuo domėjaisi jaunystėje ir kada supratai, kad nori studijuoti archeologiją?
– Visada turėjau polinkį į istoriją ir archeologiją – jau nuo pirmos klasės aiškiai žinojau, į ką bus orientuotos mano studijos, tad pirmoji knyga, kurios paprašiau tėvų, buvo apie Egiptą ir senovės laikus – nelabai tinkama knyga 7 metų mergaitei… Aišku, tam daug įtakos turėjo ir tėvai, besidomėję praeitimi ir šią aistrą jie perdavę man. Įprastai, planuodami atostogas, į kelionės maršrutą visuomet įtraukdavome kokį nors netoliese esantį archeologinį objektą.
– Pabaigusi universitetą, pasirinkai vykti į Lietuvą savanoriauti socialinio verslo organizacijoje VšĮ „Inovatorių slėnis“ pagal Europos solidarumo korpuso programą. Ar kada svarstei apie gyvenimą svetur, ar tai nutiko spontaniškai, ir kas paskatino imtis tokio žingsnio?
– Iš tiesų, į Lietuvą atvykau manydama, kad čia būsiu tik mėnesį. Pirmosiomis dienomis tikrai buvo sunku: ne tik nežinojau, kur esu, ką mes darysime, tačiau nemokėjau ir anglų kalbos. Ačiū Dievui, tuo metu čia buvo savanorė, mokėjusi itališkai, tad pradžioje man šiek tiek pagelbėjo. Visgi buvo įvykis, kuris pakeitė mano mąstymą ir gyvenimą. Vieną vakarą kalbėjausi telefonu su savo seserimi. Kaip paprastai, skųsdavausi, kaip tikra italė… O tąkart netoliese buvęs vaikinas, turėjęs labai rimtų problemų, tiesiog atsisėdo ant laiptų ir su armonikėle pradėjo groti labai melancholišką melodiją, tačiau su šypsena veide. Tai mane sugraudino. Galiausiai, pažvelgiau į seserį ir pasakiau: „Ką aš darau? Ką aš darysiu sugrįžusi, būdama tarp labai laimingų žmonių, kurie dažnai net ir patys nesuvokia, kokie jie laimingi yra?“ Kitą dieną paklausiau savo mentoriaus, ar galėčiau čia pasilikti ilgiau.
– Į Lietuvą atvykai 2020 metų vasarį, pasaulyje beprasidedant COVID-19 pandemijai. Kokios buvo tavo pirmosios patirtys?
– Kai atvykau į Vilnių, jau buvo naktis. Gerai prisimenu, kuomet išvažiavome iš miesto – daugiau nei pusantros valandos kelyje nebuvo jokios šviesos, tik tamsa ir miškas. Pagalvojau, ir kur gi aš papuoliau? Bet rytas… o Dieve, koks jis buvo gražus! Puikiai pamenu, kaip kylanti saulė apšvietė sniegą, ir atsivėrė kalvotas kraštovaizdis… Naktį nemačiau nieko, bet tą rytą, su tuo gaiviu oru, pirmą kartą po ilgo laiko pasijutau laisva.
– Savanorystės projektas buvo orientuotas į Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno restauraciją. Kokios buvo tavo užduotys ir su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Mes atnaujinome vieną iš vienuolyno patalpų – klasę: sutvarkėme grindis, sienas, perdažėme lubas ir radiatorius. Nepamenu didesnių iššūkių, gal tik šaltis buvo vienintelis sunkumas, su kuriuo susidūriau dirbdama.
– Kalbant apie Italijos ir Lietuvos kultūrinius skirtumus, įtariu, kad prisitaikyti gyventi naujoje aplinkoje tikrai nebuvo lengva. Tačiau pamilai Lietuvą, žinau, ir lietuvių kalbą perpratai, galbūt ir kokius tradicinius valgius pamėgai?
– Pradžioje buvo tikrai sunku. Ilgą laiką nepripratau prie kefyro, tad negalėjau valgyti šaltibarščių. Be to, jūs dažnai į maistą dedate krapų, o aš niekad iki tol nebuvau jų ragavusi. Vis dėlto, pamėgau tradicinę lietuvišką virtuvę – ypač cepelinus, šaltibarščius ir žagarėlius, tačiau prie kugelio dar turėsiu priprasti (juokiasi – aut. past.).
– Galiausiai, po savanorystės pati įsidarbinai „Inovatorių slėnyje“ tarptautinių projektų ir savanorių vadove. Kiek žinau, tavo veikla apima daug sričių: nuo neformalaus švietimo, savanorystės iki aplinkosaugos bei ekologijos, dirbai ir su „Įgūdžių laboratorijos“ projektu. Ties kuo darbuojiesi šiandien ir kokios organizacijos veiklos tau patinka labiausiai?
– Iš pradžių dirbau koordinatore ir padėjau savo mentoriui, kuris buvo atsakingas už tarptautinius projektus, jis ir apmokė mane dirbti savarankiškai. Dabar esu tarptautinių projektų vadovė, dirbu tiek su trumpalaikiais, tiek ir su ilgalaikiais savanoriais. Iki šių metų buvome vienintelė organizacija Lietuvoje, įgyvendinanti grupinę savanorystę. Tenka rašyti ir kitokių projektų – pavyzdžiui, neseniai pateikėme projektą gauti finansavimą Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno renovacijai. Dar laukiame atsakymo. Tačiau taip, visi projektai, su kuriais dirbu, yra orientuoti į ekologiją, kultūros paveldą bei įsitraukimą – mūsų organizacijos idėjinius ramsčius. Ir man čia labai patinka, darbas yra toks įvairus, kad neįmanoma nuobodžiauti.
– Inovatorių slėnio organizacija daug dėmesio skiria ekologinio sąmoningumo, tvarios gyvensenos bei klimato kaitos klausimams. Kaip šios temos atsispindi į Antalieptę vykstančių Erasmus ar Europos solidarumo korpuso savanorių veikloje?
– Dirbdami su savanoriais, mes čia sukūrėme socialinį sodą, bendradarbystės erdvę kupole (geodome), įrengėme laužavietes bei padėjome Antalieptės bendruomenei jų namuose. Su Erasmus projektais daugiausia dėmesio skyrėme atkuriamo Kamariškių dvaro istorijai ir biologinei įvairovei, taip pat gilinome žinias apie atliekų rūšiavimo bei perdirbimo svarbą, o naujai įrengtame parke pasodinome 104 medžius.
– Italai tradiciškai daugiau dėmesio skiria gyvam bendravimui, šeimai, maisto kultūrai, tuo tarpu lietuviai dažnai būna kuklesni ir gali likti nesupratę, ar italai susipyko, ar tiesiog emocingai šnekučiavosi. Nežiūrint to, kokius esminius požiūrio į gyvenimą skirtumus tarp lietuvių ir italų jaunimo esi pastebėjusi?
– Na, kartais aš taip pat negaliu suprasti, ar pykstu, ar tiesiog emocingai kalbu. Tačiau kalbant apie skirtumus, pastebiu, kad lietuviai tiek nesiglėbesčiuoja kaip italai. Tai savybė, kurią labai vertinu, nes nemėgstu fizinio kontakto. O jaunimas, sakyčiau, jis visur daugmaž vienodas: panašiai pyksta ant pasaulio, nuobodžiauja per pamokas, panašiai linksminasi. Taip pat esu pastebėjusi, kad lietuviai yra tikrai kuklesni, kas man patinka. Priešingai nei italai, kurie nevengia didžiuotis ir pabrėžti, kad būdami tūkstantmetės kultūros paveldėtojais yra geriausi, pranašesni.
– Mūsų jaunimas nori visko čia ir dabar, tad stengiasi kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, tuo tarpu Vakarų Europos jaunimas dažniausiai nevengia savanoriauti įvairiose veiklose. Kodėl jaunam žmogui verta išbandyti save įvairiuose savanorystės projektuose?
– Nelabai sutikčiau su tuo. Vakarų Europoje savanorystės samprata dar nelabai žinoma – kai kas nors užsimena apie savanorystę, tai dažniausiai siejama tik su pagalba maistu skurstantiems, mažai kas žino ir apie Europos solidarumo korpuso savanorystės programas. Savanorystė neatsiperka finansiškai, tad suprantu, kodėl jaunimas nori pradėti dirbti iš karto po mokyklos baigimo. Tačiau savanoriškos veiklos metu įgyjama daug patirties, svarbios asmeniniam augimui. Savanorystė yra požiūris ir gyvenimo filosofija, tiesa, ne tokia patraukli mūsų „čia ir dabar“ visuomenėje.
– Visuotinai išplitusi galimybė dirbti nuotoliu lėmė, kad žmonės ėmė gyventi socialiniuose burbuluose, atitrūkę nuo vietos bendruomenės. Dabar jau stebime priešingą procesą – perdegę nuo darbų ir miesto šurmulio jie stengiasi sugrįžti prie šaknų, ima ieškoti tapatumo, domėtis protėvių kultūra, ir galiausiai, išsikelia gyventi į kaimus ar miestelius, kad būtų arčiau gamtos. Kaip manai, su kokiais iššūkiais susidurs šiuolaikinė jaunoji karta?
– Tai sudėtingas klausimas. Iš savo patirties pastebėjau, kad dalies jaunuolių socialiniai įgūdžiai yra vis mažiau išvystyti, jiems dažnai trūksta lankstumo: nors jie nori kurti bendruomenę bei ryšį su kitais, atrodo, kad neturi gebėjimų tai padaryti. Situaciją bandau taisyti savo įgyvendinamais projektais. Žinoma, socialinės bei ekologinės temos yra svarbios ir atrodo, yra pagrindinis projektų akcentas, tačiau tikrasis tikslas yra, kad jaunuoliai, atvykę iš įvairių šalių, ugdytų savo komunikacinius įgūdžius ir galiausiai, pasijaustų bendruomenės dalimi.
– Kol vieni miesteliai atgyja ir pritraukia žmones, kiti nyksta. Kaip maži Lietuvos miesteliai galėtų įkvėpti ir auginti savo bendruomenę?
– Bendruomenės turėtų perkurti savo veiklos strategijas pačios, žinoma, pasitelkdamos ekspertus. Ir, be abejo, tikėti tuo, ką daro ir stengtis savo sėkme ir patirtimis įkvėpti kitus. Antalieptėje mes tikime tuo, kas esame ir žinome, kur link norime judėti, ir tai jaučiasi čia atvykus. Kaimiškos vietovės ilgą laiką buvo užmirštos ir apleistos, tad tikrai prireiks laiko, kol jos vėl atgis.
– Italijoje įvairūs kultūros paveldo objektai, namai ar pilys nedideliuose, dažnai atokiuose miesteliuose ilgą laiką būdavo parduodami už simbolinę kainą, tačiau su ilgalaikiais įsipareigojimais. Ar ši strategija pasiteisina ir naujakuriams pavyksta gaivinti regionus?
– Viskas labai priklauso nuo to, apie kurią Italijos dalį kalbėsime, kadangi Italija nėra vienalytė šalis ir jos regionai yra labai skirtingi, skiriasi jų problematika. Visgi manau, kad savo paveldo pardavimas kokiam nors „geram magnatui“ nėra išeitis – nesutikę su tokių naujakurių pradėtais pokyčiais, vietos gyventojai gali pasistengti, kad tam užkirstų kelią. Šiuo atveju, daug prasmingesnė taktika būtų dirbti su vietos bendruomenės nariais, suprasti jų poreikius ir sunkumus bei stengtis augti kartu. Be abejo, šis procesas užtrunka žymiai ilgiau, tačiau rezultatas gali būti tvarus ir ilgalaikis.
– Kokie tavo ateities planai?
– Aš nežinau, ką valgysiu pietums, taip pat nežinau, kas gali nutikti ateityje. Tačiau šiuo metu mano planas yra likti Antalieptėje ir stengtis dėl šios vietos, ją puoselėti.
Šarūnas Subatavičius
