
Daugiau kaip 40 metų save sezonine inkūniete laikančią paveldosaugininkę, buvusią Seimo narę, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorę, architektę Aureliją Stancikienę gan dažnai galima sutikti Anykščiuose. Kaip jau rašė „Anykšta“, ši moteris stojo ginti viešąjį interesą dėl Šimonių girioje pradėtų nelegalių statybų.
Apie Anykščius, šio krašto lankytinas vietas, maistą bei rajono valdžią A. Stancikienę pakalbino portalo anyksta.lt redaktorius Robertas Aleksiejūnas.
– Gerbiama Aurelija, kokie keliai Jus atvedė į Anykščių seniūnijos Inkūnų kaimą?
– Mūsų pirmoji sodyba Anykščių rajone, kurioje visos mano vasaros pas senelį buvo praleistos kartu su pusseserėmis renkant uogas ir verdant uogienes, buvo kitoje pusėje Šventosios, tarp Andrioniškio ir Mikierių.
Mano tėvai – aukštaičiai, abu iš Panevėžio, visą gyvenimą ieškojo ramios vietos, kur galėtų išvažiuoti, atsiduoti kūrybiniam darbui.
Mano mama irgi architektė, tėvas buvo mokslininkas. Juos traukė šie kraštai. Ir mamos seseriai parodė Inkūnuose namelį, buvusią eigulio sodybą.
Pamenu, kai pirmą kartą su tėvais atvažiavau į tą sodybą, viskas buvo apžėlę vos ne iki kaminų, pro dilgėles nepraeisi. Pakerėjo tai, kad prieš namą yra tokia didelė aikštė ir toje aikštėje stovi labai graži eglė, o toliau už aikštės – pusračiu miškas. Ir mama pasakė: „Viskas, daugiau iš čia niekur nebevažiuosim.“
Sodyba buvo labai apleista, buvo kiauri stogai ir viskas bėgo į rąstinį namą. Mano mama yra architektė restauratorė, todėl stengėsi tą namą išsaugoti kuo autentiškiau. Name nėra jokio normalaus šildymo, išskyrus pečius, nėra jokių šiuolaikinių patogumų – dušų, tualetų. Viskas yra lauke. Yra išlikę net tų senųjų gyventojų baldai – medinės spintos, lovos ir stalai. Name yra išlikę ir medinės grindys, kurias mes kiekvieną pavasarį plauname senoviniu būdu, su pelenais.
Žiemos metu mes ten nebūname, tačiau kai orai pradeda šilti, į sodybą atvykstame kiekvieną savaitgalį.
Mano ir mano giminės visi svarbiausi gyvenimo įvykiai susiję su šia sodyba.
– Esate architektė, todėl norėčiau paklausti, kokį įspūdį Jums palieka bendras Anykščių miesto vaizdas?
– Žinot, tokiame amžiuje aš jau nebelabai vaikausi populiarumo, todėl galiu pasakyti – man labai gaila, kad Anykščiai eina ne į tą pusę. Pats miestelis yra nuostabiai gražus urbanistiškai – slėnis, dauba, bažnyčia… Bet tas kelias, bandant miestą padaryti kažkokį kičinį…
Mes trejus-ketverius metus, pravažiuodami su vyru per miestą, iki šiol nesugebėjome išsiaiškinti priežasties tų baisių nendrių, stulpų, kol vieną vakarą važiuodami pamatėme, kad ten yra šviestuvai.
Arba tie vilkai, išlendantys už namukų. Ant kalnelio muziejus, o atsisuki į kitą pusę ir nežinai, kas ten. Taip negali būti.
Suprantat, tarp meno ir kičo yra labai labai plona riba. Pati gamta, Anykščių architektūra – tie maži mediniai namukai, ta centrinė dalis buvusių parduotuvyčių – ji tokia yra labai labai graži. Aš stengčiausi maksimaliai pabrėžti šitą išskirtinumą, o ne vaikytis, aš net nežinau, kaip pasakyti.
Aš nustebau, kai paskaičiau vieno kolegos architekto komentarą, kaip gražėja Anykščiai. Pasirodo, kad tuos sprendimus, kurių aš nesupratau, jis pavadino kaip supersprendimais. Žinoma, dėl nuomonių galima ginčytis, bet man tai kvepia neskoningumu.
Apie jūsų miesto architektę visada buvau labai geros nuomonės. Kai dirbau Seime, mes su ja bendradarbiavome, ji atvykdavo su rimta problematika ir mes ją padėdavome spręsti. Bet kaip tokie dalykai mieste gali atsirasti, man sunku suprasti.
– Anykščiai jau beveik 20 metų siekia kurorto statuso. Kaip manote, ar tas siekis realus ir apskritai ar jis reikalingas?
– Anykščius turistams reikėtų surasti natūraliai, be kažkokių ypatingų statusų. Aš ilgą laiką gyvenau Kuršių nerijoje ir mačiau, kad kurorto statusas ne tik, kad nieko neduoda, bet, sakyčiau, tą teritoriją labai daug niveliuoja. Atsiranda visokiausių dirbtinių reikalavimų, kuriuos po to teikia įgyvendinti. Kurortai vienas su kitu pradeda konkuruoti ir iš esmės prasideda tos teritorijos naikinimas.
Pavyzdžiui, japonai Kuršių neriją atrado ne per kokius nors kurortus, o per Tomą Maną. Kurortas, – ką tai turi bendro su iškiliais rašytojais ir unikalia gamta?
– Ar savo svečius, kurie Jus aplanko Anykščių rajone, kviečiate aplankyti Anykščių krašto lankytinus objektus? Kuriuos iš jų jiems rekomenduojate aplankyti?
– Visada rekomenduoju aplankyti mišką, kuris yra šalia manęs. Tai yra didžiausias ir gražiausias lankytinas objektas. Kai pas mus atvažiuoja žmonės, mes juos perspėjame, kad neveiks mobilusis ryšys, nubraižome rankutes, kaip iki mūsų atvažiuoti. Ir mes sakome, kad jie „išsivalys“. Ir jie iš tikro „išsivalo“ energetiškai ir visaip kitaip.
Jūs turite daug gražių lankytinų vietų, bet visos tos lankytinos vietos nuo didelių srautų žmonių tampa nuvalkiotomis, negražiomis ir nebeįdomiomis. Taip kažkada nusivyliau jūsų Puntuku, po to buvau labai nusivylusi Medžių lajų taku, apžvalgos bokštu.
Pačioje pradžioje, kai būna nedaug žmonių, viskas būna labai gražu, bet po to – atveži žmones, nebepajauti to, ką turėtum pajausti, ką, šiaip, jauti miške.
– Esate paveldosaugininkė. Ko gero matėte, kaip šiuo metu atrodo šalia Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis, ant kurio rajono valdžia norėjo statyti medinę pilį? Ką apskritai manote apie tą sumanymą dėl pilies?
– Mes kiekvieną kartą pro tą piliakalnį pravažiuojame. Aš esu prieš tų visų kičinių pilių atstatymą senųjų piliakalnių vietose. Labai nesinorėtų, kad mes tuos valstybingumo simbolius kurtumėme netikrais daiktais. Ką mes atstatome, tai jau nebetikras daiktas.
Mediniai laipteliai ant piliakalnio turėtų būti padaryti, nes priešingu atveju, kai žmonės nukreipiami ne viena kryptimi, jie naikina tą piliakalnį. Gali prasidėti labai didelė erozija.
Visą tą infrastruktūrą galima padaryti ir be Europos Sąjungos pinigų, nes tai nėra labai kosminės lėšos.
Kaip mes darėme Kuršių nerijoje, tą gali daryti kiekvienas meras savivaldybėje. Tu gali paskelbti, kad kiekvienas miško savininkas bus įamžintas, jeigu atveš kažkiek medienos, kuri bus panaudota tų pačių medinių laiptų remontui.
Aš nebūčiau linkusi mėtyti tų didžiulių europinių pinigų.
– Ar lankotės Anykščiuose vykstančiuose kultūriniuose renginiuose? Kokį įspūdį Jums jie paliko?
– Taip, stengiamės. Visada važiuodavome į festivalį „Purpurinis vakaras“. Labai patikdavo.
Taip pat aplankome gėlių festivalį, net nežinau kaip jis vadinasi, iš gėlių tokie kilimai būna sudėlioti.
Jūs turite nemažai kultūrinių renginių, bet Anykščiams, kaip kultūros miestui, reikėtų atrasti kažkokį labai savitą kultūros reiškinį. Dabar yra labai blogai pasidarę, kai visuose miestuose ir miesteliuose vyksta tos pačios mugės, tie patys koncertai ir atlikėjai. Tiesiog, tokia kartotinė kultūra.
– Ar lankotės Anykščių kavinėse bei restoranuose? Ką manote apie ten vyraujančias kainas?
– Man, žinokit, ne tik kainos nepatinka. Man ir meniu nepatinka. Bėda, kai reikia kažkur nueiti pavalgyti. Tai, kas yra siūloma… Ne tai turėtų reprezentuoti Anykščius.
Mes pas jus labai dažnai perkame labai skanią kaimišką duoną ir tada važiuojam kažkur ant Šventosios upės kranto, užsitepam sviesto, pabarstom druska ir valgom.
Mes patys kažkada turėjome kavinę ir pas mus važiuodavo vien dėl siūlomos cibulinės. Tai grynai žemaitiškas patiekalas. Tai kažko tokio reikėtų ir Anykščiams. Iki šiol prisimenu bulvinio tarkio blynų skonį tuose pačiuose Inkūnuose, kai kaimynė kepdavo ant kopūsto lapo duonpečkyje.
Kodėl visur reikia pristatyti tų picų kepimo krosnių ir jose kepti vien picas? Tose pačiose krosnyse galima kepti bulvinio tarkio blynus ir tai daryti ne kaip edukaciją, o įtraukti tai į meniu. Manau, tai būtų populiaru ir daug tokių patiekalų galima prigalvoti.
– Ar domitės Anykščių rajono savivaldybės priimamais sprendimais?
– Nesidomiu. Man labai gaila, kad Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis į nelegalių statybų problemą Inkūnuose nereaguoja. Gal galvoja, kad didelis triukšmas nutils ir viskas? Arba įvardina, kad čia graži moteriškė ir maždaug uždrausti negalim.
Tai čia ne mero lygio sprendimai. Meras turėtų važiuoti į vietą, susitikti su bendruomene. Tai šito dalyko aš iš mero pasigendu. Pasigendu tokio ūkiško, normalaus požiūrio.
Visai atsitiktinai, nes nežiūriu televizoriaus, mačiau laidą apie gimstamumą, kurioje dalyvavo K.Tubis. Tai ten kaip jis pasisakė, man labai patiko.
Man toje laidoje jo požiūris tiko ir aš norėčiau tokio pakankamai griežto, pakankamai vertybiško mero ir kitais atvejais. Deja, bet kol kas to nematau.
– Ką galėtumėte palinkėti anykštėnams?
– Anykštėnai nuostabūs, labai nuoširdūs ir geranoriški žmonės. Labai linkėčiau neprarasti šių savybių ir išlikti unikaliems, semtis jėgų iš kultūrinių šaknų, savo istorinių asmenybių, o ne pigiose vienadienėse europinėse vertybėse.

Savo akį nemato dramblio,o kito pamato ir šiaudą
Ponia patekusi į Seimą su Drąsos keliu, neverta dėmesio. Čia ne kriminalinių naujienų Akistata ar erotinis 20 cnt.
„Taip pat aplankome gėlių festivalį, net nežinau kaip jis vadinasi, iš gėlių tokie kilimai būna sudėlioti.”-kosmonautė kažkokia.
Kas tiksliai atsimena bažnytkaimio švenčių pavadinimus. Nebent patys tų švenčių rengėjai
Gerai, kad pinami Floristiniai kilimai, bet už juos neturi būti mokama.