Butėnų karvių rapsodija

Taip jau atsitiko, kad mūsų vis modernėjančiame, multikultūriškai susiliejančiame pasaulyje daugybė žmonių tiki horoskopais, ieško egzotiškų įdomybių, jiems nebepakanka, kad kiekvieni metai yra Viešpaties metai, jiems labai smagu žinoti, po kokio gyvūno ženklu jie gimę, po kokiu žvaigždynu vyksta didieji gyvenimo virsmai, ir kokiu simboliu paženklinti vieni ar kiti metai. Tigro, drakono, o kartais ir kinų kalendoriuose pažymėti raudonojo jaučio metai, kuriems išpuolus suvenyrinius jautukus dovanoja, jų paveikslėlius siuntinėja, jaučio stiprybės bei karviško produktyvumo linki.
Lietuvos sodžiuose dar iki pat praėjusio amžiaus vidurio gyvavo paprotys po žiemos į lankas išgenamas karves apsmilkyti šventomis žolelėmis, Sekminių šventėje joms piemenys nupindavo vainikus, o šeimininkės tuos smagius tarnus apdovanodavo sūriu ir kitais sodietiškais gardėsiais. Mykalojus Katkus savo „Balanos gadynėje“ aprašo pavasarišką piemenų paprotį kepti piemenišką kiaušinienę – Pautienę. Dėl jos pereidavo per visą kaimą ir kiekvienoje troboje iš šeimininkės išprašydavo, kiek tik įmanoma, kiaušinių, lašinių ir kitokių gardėsių. Dar būsimas vyskupas Antanas Baranauskas, besidomėdamas senomis tradicijomis, aprašė papročius, kuomet Sekminėse piemenys, bernai ruošdavo sambarius – pasilinksminimus su šokiais, kiaušinienės kepimu ir saikingu pasivaišinimu medumi pagardinta degtine.

Karvė sodžiaus istorijoje

Kadaise karvės buvo šiaip sau, eiliniai naminiai gyvuliai, iš kurių naudos mažai tegaudavo. Žmonėms ne taip jau svarbu buvo, kiek jos pieno duodavo – kiek primelždavo, tiek ir pakakdavo. Juk visą pieną suvartodavo namuose, kartais atsigerdavo saldaus, susiraugindavo rūgpienio, suslėgdavo sūrį, iš grietinės sumušdavo sviesto. Likučius supildavo, įmaišydavo į kiaulių jovalą.
Geriausią pašarą atiduodavo arkliui, mat su juo teks važiuoti ir arti, ir akėti – jis stiprus privalo būti, o karvei atitekdavo tai, kas pasilikdavo – dažnai tik prasčiausias šienas ir šiaudai. Vertingiausias produktas būdavo karvių suminamas mėšlas, naudojamas tręšti dirvoms. Sodžiaus gyvuliams bandoje, bendrose valdose ganyti samdydavo ustovą – kerdžių, jam pagelbėdavo keli piemenys. Karves ganydavo dirvonuose, miškuose, raistuose, pūdymuose. Tad ir pieno jos duodavo tik kaip toj dainoj – po mažesnę ar didesnę puodynę.

Karvės renesansas

Tikriausią atgimimą sodžiaus karvės išgyveno XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet visoje Lietuvoje steigėsi moderniais įrengimais aprūpintos pieninės, kuriose mušamas aukščiausios kokybės sviestas buvo paklausus visame pasaulyje, užkariavo vis naujas ir naujas rinkas ne tik Europoje, bet ir tolimesniuose kraštuose. Net Artimuose Rytuose bei Palestinoje, kur jis buvo pateikiamas su prekės ženklu „Rūta“. Įsimintinais 1930 metais kooperatinė sodžiaus ūkininkų pieninė, tiksliau – grietinės nugriebimo punktas (GNP), ėmė veikti ir Butėnuose. Iš pradžių glaudęsis samdytose patalpose, GNP įsikūrė kooperatininkų iš Tamošiaus Pakšto nupirktame trobesyje, beveik pačiame didžiojo kaimo gatvės viduryje. Čia atneštas pienas būdavo pašildomas, po to rankiniu separatoriumi „Alfa Loval“ išsukamas – atskiriama grietinė. Mechanizmu kiekvienas persukdavo savo atneštą pieną ir atgal namo parsiveždavo liesą. Grietinę supildavo į bidonus ir arklio traukiamu vežimu senuoju keliu, per Vosintos upelį gabendavo į Svėdasų pieno perdirbimo bendrovę „Laimė“. Ūkininkai už grietinę gaudavo nuolatines pajamas, todėl stengėsi įsigyti geresnių veislių, produktyvesnių gyvulių.

Sovietmečio miražai

Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat ir jam pasibaigus okupacinės valdžios uždėdavo maisto produktų, parduodamų valstybei, prievoles. Kuomet susikūrė kolchozai, kuo ne visas inventorius bei gyvuliai buvo paimti ūkiui, naujieji baudžiauninkai visuomet laikė bent jau po vieną karvę. Nors buvo ketinimų visas sodžiaus karves suvisuomeninti, planuojant, kad sodiečiai pagal reikmes pieno gaus tiesiog pieninėje. Tačiau šis sumanymas pasirodė nepriimtinas nei valdžiai, nei žmonėms. Kam leisti pagalbiniame ūkelyje laikyti dar ir prieauglį, o išskirtiniais atvejais net dvi karves, spręsdavo ūkio vadovybė.

Taip varžydama sodiečių norą daugiau dirbti ir parduoti valstybei daugiau pieno, valdžia elgėsi kvailokai, net ir iš tos vienos karvės primelžtą pieną darbštūs kaimiečiai uoliai gabeno į pieninę. Nebereikėdavo vietoje jo ir seperuoti, nupirkdavo ne tik riebalus, bet visą produktą. Kurie turėjo gerą karvę, kuri duodavo daug ir riebaus pieno, gaudavo nemažas pajamas. Kai kas susirinkdavo veik antrą atlyginimą. Rytmečio pieninė būdavo ir smagių susitikimų bei naujienų pasidalijimo vieta. Sugrįžus iš pieninės, sodžiaus žinios žaibu pasklisdavo po kiekvieną trobą. Mičiūrino kolchozo fermose, kurios buvo Butėnuose ir Vilkabrukiuose, mūkė bene du šimtai karvių, buvę ir nemažai prieauglio.

Sovietmečio žurnaliuke „Genys“ suradau vaikams skirtą pažintinį straipsnį, kuriame rašoma apie melžėjos darbą. Jame teigiama, kad karves melžiant galima ne tik didelį atlyginimą pelnyti, bet ir užsitarnauti darbo pirmūno medalį ar net socialistinio darbo didvyrio žvaigždę. Rašoma apie labai produktyvias karves – tiesiog neįtikėtina, kad iš kai kurių kasdien primelždavo net po 7–8 kibirus pieno, o per metus net po dvidešimt tūkstančių litrų.

Neįtikėtina. Kaip įspūdingai karvė nugraužia, tiesiog nuskuta pievą, o kai ta išdžiūsta, pavadiname barabonu. Karvė ant barabono. O kai ištrauki kuolą ir karvė pasileidžia nuo kalvų upės link… Gerti. Kuolas skrajoja tarp karvės kojų, ir tu, žmogau, saugokis. O kai pribėga upės krantą, įkiša nosį į vandenį ir ima gerti, rodosi, kad visą upę išgers… Siurbia neįsivaizduojamai.

Apie Marytę ir jos karvę…

Ta moteris, rytinio kaimo pakraščio vienkiemyje gyvenusi Marytė Budreikaitė – kadaise garsi siuvėja. Vieniša, iki pat senatvės ūkiškai gyvenusi, kasmet būtiniausių ūkio darbų rūpesčius nugalinti, kol galėjusi karvę laikiusi moteris į mano atmintį įstrigo labai seniai. Bene 1992 metais, kuomet keliavome po sodžių, fiksavome, fotografavome. Buvo tuomet pirmasis prisilietimas prie tos šeimos legendos: kaip staliaus Budreikos, už kurio iš Gykių į Butėnus ateita, kaip gyventa, dirbta. Ir kaip tik vienintelė jo dukra tuose namuose, ramiame vienkiemyje, pasiliko. Jos nelengvos senatvės godos ir jas pamiršti padedantys kasdieniai rūpesčiai: daržai, iš netolimo miško vis atklystančių šernų niokojamos bulvės ir, žinoma, karvė.

Didžioji įdomybė, kad ji, buvusi siuvėja, amato išmokusi pas garsiausią tarpukario Svėdasų krašto siuvėją Karusę Matiukaitę. Po to puikiausia įvairių drabužių siuvėja buvusi, ne tik moteriškus, bet vyriškus drabužius, kailinius siuvusi. Prisiminė, kad pirmininkui Kalčiui „brič“ kelnes ne kartą pasiuvusi. Patenkintas pasiliko – tiko. Pas ją ir jaunos, didesnių mokslų siekti nemanančios apylinkių merginos pasimokydavo. Gabesnės tapo visai neblogomis siuvėjomis – dar ir mūsų laikų jaunuoliams madingus drabužius pasiūdavo. Pačiame kaime sėkmingai, daugiausia moteris puošdama naujais fasonais, Filomona Masionytė, taip pat vyresniems žmonėms šį tą pasiūdavusi Elena Navikaitė, bei jaunimui įtaikyti gebėjusi Vanda Navikienė. Pavyzdžiui, prie nepaprastai plačių, gal net 40 centimetrų „kliošu“ besipuikuojančių kelnių, tikrų tikriausius hipiškus marškinius iš gėlėtos medžiagos pasiūdavo.

Kapitalizmo grimasos

Kas sugalvojo, kad kapitalizmas – tai lygių galimybių, demokratijos klestėjimo sistema. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, veik visas pienines be vargo privatizavusios įmonės diktavo ir kainas pieno statytojams. Tuoj paaiškėjo, kad vieną ar dvi karves laikantys, nedidelį kiekį pieno parduodantys gali tikėtis pačios mažiausios kainos. O štai tie, kurie laiko po kelias dešimtis karvių, yra tikri demokratijos ir kapitalizmo „bičiuliai“ – jiems kaina pati didžiausia, nors slaptų derybų metu įmonė gebėdavo pasiūlyti taip pat nedideles, skirtingas kainas ir didžiažemiams. Priedo reikalaudami, kad pieno pardavėjas sutartas kainas laikytų paslaptyje.

Taip palengva vienos ar kelių karvių ūkeliai išnyko. Pasiliko tik patys didžiausi.
Nors mūsų kaime ir juos vargu ar galima vadinti dideliais. Dešimtmečiais uoliai tiekę pieną, išpylę į Rokiškio įmonės šaldytuvus jo tikriausias upes, ne kažin ką teužsigyveno. Tik buvo pavalgę ir pragyveno bei nesėdėjo be darbo – buvo užsiėmę.

Apie Alvyrą Buitvydienę ir jos maitintoją

Ta moteris gražiai, net prisimerkdama pasakoja. „Šita karvutė – pati tikriausia mano maitintoja. Kaip gi aš būčiau savo anūkes, jų bene šešias turiu, išauginusi, jei ne karvutė. Visos mergaitės kabinasi į gyvenimą. Viena iš jų – narsioji Lolita – per išleistuves pasakė viską, ką galvojanti apie Svėdasų mokyklą“, – pasakojo A. Buitvydienė.
Juodukė verta tikriausios poemos. Kokia ji nuostabi, o koks nuostabus sūris, kuomet tenka jo paragauti, užėjus į darbščiosios moteriškės namus. Juk būna, kad užsuka linksmuolių persirengėlių per Užgavėnes, ar užklysta labiausiai mažus ir senus mylintis Kalėdų Senelis.

Mes dabar laikom mėsinius…

Virginijus Jokubonis – aukštas, pusės amžiaus ribą jau peržengęs vyras, mėgstantis su protingais pašnekovais ir gebančiais išklausyti ir ilgėliau pašnekėti.
Kalba panašiai taip: „Stengiuosi melžiamas karves pamainyti į mėsinius galvijus“. Bet dar nesiskubina, mat gavęs darbelio – Butėnuose surenka pieną ir veža į pieninę net prie Kupiškio. Labai anksti keltis nereikia, iki pietų susitvarko, ir laisvas. Firmos automobiliukas, alga ir dar stažas, socialinės garantijos…
Po to dar šį tą priduria, geriau būtų tik mėsinės, bet nori ar nenori dar reikia nors kelias melžiamas karves ir pačiam laikyti, palaikyti tą savo „biznį“, geradarę bendrovę.

Sūrininkė

To paties kaimo gyventoja Adolfina Meškauskienė buvo šiek tiek sunegalavusi, bet greitai atsigavo, palengva vėl įsismagino. Tad greitai jos ūkelyje vėl radosi pora puikių karvių, įsisteigė tikriausias sūrių, sviesto, varškės ir kitokio karviško gėrio „fabrikėlis“. Po kurio laiko vėl sveikata teko pasirūpinti, tačiau moteris, po mėnesio sugrįžusi namo, vėl ėmė galvoti apie karvutę. Nors ir vieną. Bet jai tvarte gali būti šaltoka, tad ne pro šalį būtų kelios avys, dar šio to…
Ta mylima karvė ėmė ir nepasilakstė. Adolfina pasielgė ryžtingai: bergždinykę pardavė ir įsigijo jau kitą labai gerą karvę. Vėl buvo sūrių, bus varškės ir kitų gėrybių. „Pirktinio pieno mūsų namuose niekas negėrė ir negers…“ – patikino darbščioji Adolfina. Nūnai karvės darbščioji moteris nebemelžia, tačiau pirktinio pieno vis vien negeria – iš netolimų kaimynų naminio gauna.

Karvė sodžiaus istorijoje

Kadaise karvės buvo šiaip sau, eiliniai naminiai gyvuliai, iš kurių naudos mažai tegaudavo. Žmonėms ne taip jau svarbu buvo, kiek jos pieno duodavo – kiek primelždavo, tiek ir pakakdavo. Juk visą pieną suvartodavo namuose, kartais atsigerdavo saldaus, susiraugindavo rūgpienio, suslėgdavo sūrį, iš grietinės sumušdavo sviesto. Likučius supildavo, įmaišydavo į kiaulių jovalą.
Geriausią pašarą atiduodavo arkliui, mat su juo teks važiuoti ir arti, ir akėti – jis stiprus privalo būti, o karvei atitekdavo tai, kas pasilikdavo – dažnai tik prasčiausias šienas ir šiaudai. Vertingiausias produktas būdavo karvių suminamas mėšlas, naudojamas tręšti dirvoms. Sodžiaus gyvuliams bandoje, bendrose valdose ganyti samdydavo ustovą – kerdžių, jam pagelbėdavo keli piemenys. Karves ganydavo dirvonuose, miškuose, raistuose, pūdymuose. Tad ir pieno jos duodavo tik kaip toj dainoj – po mažesnę ar didesnę puodynę.

Karvės renesansas

Tikriausią atgimimą sodžiaus karvės išgyveno XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet visoje Lietuvoje steigėsi moderniais įrengimais aprūpintos pieninės, kuriose mušamas aukščiausios kokybės sviestas buvo paklausus visame pasaulyje, užkariavo vis naujas ir naujas rinkas ne tik Europoje, bet ir tolimesniuose kraštuose. Net Artimuose Rytuose bei Palestinoje, kur jis buvo pateikiamas su prekės ženklu „Rūta“. Įsimintinais 1930 metais kooperatinė sodžiaus ūkininkų pieninė, tiksliau – grietinės nugriebimo punktas (GNP), ėmė veikti ir Butėnuose. Iš pradžių glaudęsis samdytose patalpose, GNP įsikūrė kooperatininkų iš Tamošiaus Pakšto nupirktame trobesyje, beveik pačiame didžiojo kaimo gatvės viduryje. Čia atneštas pienas būdavo pašildomas, po to rankiniu separatoriumi „Alfa Loval“ išsukamas – atskiriama grietinė. Mechanizmu kiekvienas persukdavo savo atneštą pieną ir atgal namo parsiveždavo liesą. Grietinę supildavo į bidonus ir arklio traukiamu vežimu senuoju keliu, per Vosintos upelį gabendavo į Svėdasų pieno perdirbimo bendrovę „Laimė“. Ūkininkai už grietinę gaudavo nuolatines pajamas, todėl stengėsi įsigyti geresnių veislių, produktyvesnių gyvulių.

Sovietmečio miražai

Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat ir jam pasibaigus okupacinės valdžios uždėdavo maisto produktų, parduodamų valstybei, prievoles. Kuomet susikūrė kolchozai, kuo ne visas inventorius bei gyvuliai buvo paimti ūkiui, naujieji baudžiauninkai visuomet laikė bent jau po vieną karvę. Nors buvo ketinimų visas sodžiaus karves suvisuomeninti, planuojant, kad sodiečiai pagal reikmes pieno gaus tiesiog pieninėje. Tačiau šis sumanymas pasirodė nepriimtinas nei valdžiai, nei žmonėms. Kam leisti pagalbiniame ūkelyje laikyti dar ir prieauglį, o išskirtiniais atvejais net dvi karves, spręsdavo ūkio vadovybė.
Taip varžydama sodiečių norą daugiau dirbti ir parduoti valstybei daugiau pieno, valdžia elgėsi kvailokai, net ir iš tos vienos karvės primelžtą pieną darbštūs kaimiečiai uoliai gabeno į pieninę. Nebereikėdavo vietoje jo ir seperuoti, nupirkdavo ne tik riebalus, bet visą produktą. Kurie turėjo gerą karvę, kuri duodavo daug ir riebaus pieno, gaudavo nemažas pajamas. Kai kas susirinkdavo veik antrą atlyginimą. Rytmečio pieninė būdavo ir smagių susitikimų bei naujienų pasidalijimo vieta. Sugrįžus iš pieninės, sodžiaus žinios žaibu pasklisdavo po kiekvieną trobą. Mičiūrino kolchozo fermose, kurios buvo Butėnuose ir Vilkabrukiuose, mūkė bene du šimtai karvių, buvę ir nemažai prieauglio.
Sovietmečio žurnaliuke „Genys“ suradau vaikams skirtą pažintinį straipsnį, kuriame rašoma apie melžėjos darbą. Jame teigiama, kad karves melžiant galima ne tik didelį atlyginimą pelnyti, bet ir užsitarnauti darbo pirmūno medalį ar net socialistinio darbo didvyrio žvaigždę. Rašoma apie labai produktyvias karves – tiesiog neįtikėtina, kad iš kai kurių kasdien primelždavo net po 7–8 kibirus pieno, o per metus net po dvidešimt tūkstančių litrų.
Neįtikėtina. Kaip įspūdingai karvė nugraužia, tiesiog nuskuta pievą, o kai ta išdžiūsta, pavadiname barabonu. Karvė ant barabono. O kai ištrauki kuolą ir karvė pasileidžia nuo kalvų upės link… Gerti. Kuolas skrajoja tarp karvės kojų, ir tu, žmogau, saugokis. O kai pribėga upės krantą, įkiša nosį į vandenį ir ima gerti, rodosi, kad visą upę išgers… Siurbia neįsivaizduojamai.

Apie Marytę ir jos karvę…

Ta moteris, rytinio kaimo pakraščio vienkiemyje gyvenusi Marytė Budreikaitė – kadaise garsi siuvėja. Vieniša, iki pat senatvės ūkiškai gyvenusi, kasmet būtiniausių ūkio darbų rūpesčius nugalinti, kol galėjusi karvę laikiusi moteris į mano atmintį įstrigo labai seniai. Bene 1992 metais, kuomet keliavome po sodžių, fiksavome, fotografavome. Buvo tuomet pirmasis prisilietimas prie tos šeimos legendos: kaip staliaus Budreikos, už kurio iš Gykių į Butėnus ateita, kaip gyventa, dirbta. Ir kaip tik vienintelė jo dukra tuose namuose, ramiame vienkiemyje, pasiliko. Jos nelengvos senatvės godos ir jas pamiršti padedantys kasdieniai rūpesčiai: daržai, iš netolimo miško vis atklystančių šernų niokojamos bulvės ir, žinoma, karvė.
Didžioji įdomybė, kad ji, buvusi siuvėja, amato išmokusi pas garsiausią tarpukario Svėdasų krašto siuvėją Karusę Matiukaitę. Po to puikiausia įvairių drabužių siuvėja buvusi, ne tik moteriškus, bet vyriškus drabužius, kailinius siuvusi. Prisiminė, kad pirmininkui Kalčiui „brič“ kelnes ne kartą pasiuvusi. Patenkintas pasiliko – tiko. Pas ją ir jaunos, didesnių mokslų siekti nemanančios apylinkių merginos pasimokydavo. Gabesnės tapo visai neblogomis siuvėjomis – dar ir mūsų laikų jaunuoliams madingus drabužius pasiūdavo. Pačiame kaime sėkmingai, daugiausia moteris puošdama naujais fasonais, Filomona Masionytė, taip pat vyresniems žmonėms šį tą pasiūdavusi Elena Navikaitė, bei jaunimui įtaikyti gebėjusi Vanda Navikienė. Pavyzdžiui, prie nepaprastai plačių, gal net 40 centimetrų „kliošu“ besipuikuojančių kelnių, tikrų tikriausius hipiškus marškinius iš gėlėtos medžiagos pasiūdavo.

Kapitalizmo grimasos

Kas sugalvojo, kad kapitalizmas – tai lygių galimybių, demokratijos klestėjimo sistema. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, veik visas pienines be vargo privatizavusios įmonės diktavo ir kainas pieno statytojams. Tuoj paaiškėjo, kad vieną ar dvi karves laikantys, nedidelį kiekį pieno parduodantys gali tikėtis pačios mažiausios kainos. O štai tie, kurie laiko po kelias dešimtis karvių, yra tikri demokratijos ir kapitalizmo „bičiuliai“ – jiems kaina pati didžiausia, nors slaptų derybų metu įmonė gebėdavo pasiūlyti taip pat nedideles, skirtingas kainas ir didžiažemiams. Priedo reikalaudami, kad pieno pardavėjas sutartas kainas laikytų paslaptyje.

Taip palengva vienos ar kelių karvių ūkeliai išnyko. Pasiliko tik patys didžiausi.
Nors mūsų kaime ir juos vargu ar galima vadinti dideliais. Dešimtmečiais uoliai tiekę pieną, išpylę į Rokiškio įmonės šaldytuvus jo tikriausias upes, ne kažin ką teužsigyveno. Tik buvo pavalgę ir pragyveno bei nesėdėjo be darbo – buvo užsiėmę.

Apie Alvyrą Buitvydienę ir jos maitintoją

Ta moteris gražiai, net prisimerkdama pasakoja. „Šita karvutė – pati tikriausia mano maitintoja. Kaip gi aš būčiau savo anūkes, jų bene šešias turiu, išauginusi, jei ne karvutė. Visos mergaitės kabinasi į gyvenimą. Viena iš jų – narsioji Lolita – per išleistuves pasakė viską, ką galvojanti apie Svėdasų mokyklą“, – pasakojo A. Buitvydienė.
Juodukė verta tikriausios poemos. Kokia ji nuostabi, o koks nuostabus sūris, kuomet tenka jo paragauti, užėjus į darbščiosios moteriškės namus. Juk būna, kad užsuka linksmuolių persirengėlių per Užgavėnes, ar užklysta labiausiai mažus ir senus mylintis Kalėdų Senelis.

Mes dabar laikom mėsinius…

Virginijus Jokubonis – aukštas, pusės amžiaus ribą jau peržengęs vyras, mėgstantis su protingais pašnekovais ir gebančiais išklausyti ir ilgėliau pašnekėti.
Kalba panašiai taip: „Stengiuosi melžiamas karves pamainyti į mėsinius galvijus“. Bet dar nesiskubina, mat gavęs darbelio – Butėnuose surenka pieną ir veža į pieninę net prie Kupiškio. Labai anksti keltis nereikia, iki pietų susitvarko, ir laisvas. Firmos automobiliukas, alga ir dar stažas, socialinės garantijos…
Po to dar šį tą priduria, geriau būtų tik mėsinės, bet nori ar nenori dar reikia nors kelias melžiamas karves ir pačiam laikyti, palaikyti tą savo „biznį“, geradarę bendrovę.

Sūrininkė

To paties kaimo gyventoja Adolfina Meškauskienė buvo šiek tiek sunegalavusi, bet greitai atsigavo, palengva vėl įsismagino. Tad greitai jos ūkelyje vėl radosi pora puikių karvių, įsisteigė tikriausias sūrių, sviesto, varškės ir kitokio karviško gėrio „fabrikėlis“. Po kurio laiko vėl sveikata teko pasirūpinti, tačiau moteris, po mėnesio sugrįžusi namo, vėl ėmė galvoti apie karvutę. Nors ir vieną. Bet jai tvarte gali būti šaltoka, tad ne pro šalį būtų kelios avys, dar šio to…
Ta mylima karvė ėmė ir nepasilakstė. Adolfina pasielgė ryžtingai: bergždinykę pardavė ir įsigijo jau kitą labai gerą karvę. Vėl buvo sūrių, bus varškės ir kitų gėrybių. „Pirktinio pieno mūsų namuose niekas negėrė ir negers…“ – patikino darbščioji Adolfina. Nūnai karvės darbščioji moteris nebemelžia, tačiau pirktinio pieno vis vien negeria – iš netolimų kaimynų naminio gauna.

Sena nuotrauka

Suradau tą nuotrauką didelėje krūvoje senų vaizdų. Fotografuota bičiulio Ksavero Bagdono beveik prieš tris dešimtmečius. Jau gyvenome Svėdasuose. Ten, Beragio ežero pakrantės pievoje, aš melžiu žalą mūsų karvę, kurią persikraustydami su visa manta parsigabenome iš Butėnų. Toks mielas, keistas padaras buvo. Melži, o karvė ima suktis į šoną, stumti, tiesiog verčia nuo suolelio, lyžteli šiurkščiu liežuviu veidą, arba vaikydama įkyrias muses, jų vasarą niekados netrūksta, žiebia uodegos stimburiu per galvą, į veidą. Kartais labai skaudžiai, kaip bizūnu. Dar, kažko pasibaidžiusi, staiga šokteli iš vietos, spiria, verčia kibirą su pienu. O pienas, sunkiamas iš spenių čiurkšlėmis, aštriu garsu atsimušdamas į melžtuvės kraštus, palengva pripildydavo kibirą. Tada dar žaląją pagirdydavau, perkeldavau, ir su pienu namo…

Didžiakarviai

Vita Klimienė, jos uolus vyras Jonas. Traktoriukas-japoniukas ir nuolatinės, ritmiškos kasdienės kelionės prie karvių: pamelžti, pagirdyti. Kuomet karštas oras, vandenį karvės siurbia tonomis. Perkelti elektrinį piemenį – juo apjuosti naują ganiavos plotą. Kad geresnė kainų politika, tai per tiek metų nepaprastai praturtėję, tačiau pragyvenę, praleisdavę, rodos, nieko ir nepasidėdavę. Vis dar darbuojasi, melžiamų karvių jau bene penkiolika, nors kelias senesnes teks parduoti – pernelyg mažai jau duoda pieno.
Rima ir Vaidas Rimkai taip pat mėgaujasi sodžiaus gyvenimu ir laiko bene dešimties puikių melžiamų karvių bandą. Grožis, dailininko verti sodžiaus paveikslėliai, kuomet lankose tie gyvulėliai ganosi.
Vilučio Dangiras su savo žmona Aušra… Dar ir anūkas šį tą bando seneliams padėti, pažiūri, kad pilnas lovys vandens iš bačkos pritekėtų…
Jonas Jurevičius taip pat laiko keletą karvių. Atkaklus vyras. Dar ir Mikucko Antanas ir jo Onutė. Krosnis pamūrija, karves laiko, pieno parduoda. Pensijos tai gi nedidelės. Dirbęs daug, bet dažnai pagal sutartis, tai pinigų daugiau uždirbdavęs, bet pensijai ir neprisikaupęs.

Suradau tą nuotrauką didelėje krūvoje senų vaizdų. Fotografuota bičiulio Ksavero Bagdono beveik prieš tris dešimtmečius. Jau gyvenome Svėdasuose. Ten, Beragio ežero pakrantės pievoje, aš melžiu žalą mūsų karvę, kurią persikraustydami su visa manta parsigabenome iš Butėnų. Toks mielas, keistas padaras buvo. Melži, o karvė ima suktis į šoną, stumti, tiesiog verčia nuo suolelio, lyžteli šiurkščiu liežuviu veidą, arba vaikydama įkyrias muses, jų vasarą niekados netrūksta, žiebia uodegos stimburiu per galvą, į veidą. Kartais labai skaudžiai, kaip bizūnu. Dar, kažko pasibaidžiusi, staiga šokteli iš vietos, spiria, verčia kibirą su pienu. O pienas, sunkiamas iš spenių čiurkšlėmis, aštriu garsu atsimušdamas į melžtuvės kraštus, palengva pripildydavo kibirą. Tada dar žaląją pagirdydavau, perkeldavau, ir su pienu namo…
Didžiakarviai

Vita Klimienė, jos uolus vyras Jonas. Traktoriukas-japoniukas ir nuolatinės, ritmiškos kasdienės kelionės prie karvių: pamelžti, pagirdyti. Kuomet karštas oras, vandenį karvės siurbia tonomis. Perkelti elektrinį piemenį – juo apjuosti naują ganiavos plotą. Kad geresnė kainų politika, tai per tiek metų nepaprastai praturtėję, tačiau pragyvenę, praleisdavę, rodos, nieko ir nepasidėdavę. Vis dar darbuojasi, melžiamų karvių jau bene penkiolika, nors kelias senesnes teks parduoti – pernelyg mažai jau duoda pieno.

Rima ir Vaidas Rimkai taip pat mėgaujasi sodžiaus gyvenimu ir laiko bene dešimties puikių melžiamų karvių bandą. Grožis, dailininko verti sodžiaus paveikslėliai, kuomet lankose tie gyvulėliai ganosi.
Vilučio Dangiras su savo žmona Aušra… Dar ir anūkas šį tą bando seneliams padėti, pažiūri, kad pilnas lovys vandens iš bačkos pritekėtų…
Jonas Jurevičius taip pat laiko keletą karvių. Atkaklus vyras. Dar ir Mikucko Antanas ir jo Onutė. Krosnis pamūrija, karves laiko, pieno parduoda. Pensijos tai gi nedidelės. Dirbęs daug, bet dažnai pagal sutartis, tai pinigų daugiau uždirbdavęs, bet pensijai ir neprisikaupęs.