Pateikiame interviu su architektu Kęstučiu Indriūnu. Klausimai architektui buvo sudaryti www.anyksta.lt lankytojų užduotų klausimų pagrindu.
– Gimėte ir mokėtės Kaune. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Anykščiuose?
– Atkeliavau, rodosi, 1977 metais. Atvažiavau į „Švyturio“ kolūkį dirbti architektu. Paprasčiausiai – kai baigėm mokslus, ieškojom darbo. Daug kas važiavo į Dzūkiją, o mano tėvuko gimtinė nuo Dusetų (netolimas kraštas) ir ieškojau pasiturinčio kolūkio, nes ne visi kolūkiai galėjo turėti architektus. Taip ir atsidūriau Anykščių rajone.
Kai kolūkis iširo, nusipirkau sodybą ir pradėjau dirbti čia.
– Koks Jūsų hobis, ar turite hobio bendraminčių?
– Pirmasis hobis – buriavimas burlente. Bendraminčių Anykščiuose daug. Antras – lauko tenisas, taip pat futbolas.
– Žaidėt futbolą? Jums skaitytojai parašė ne klausimą, o raginimą – Kęstai, mes tavęs laukiame futbolo komandoje „Dar gyvi“.
– Žaidžiu, bet gavau traumą. Kitais metais grįšiu.
– Kuris Jūsų kurtas projektas Jums yra mieliausias?
– Prienuose pusseserei suprojektavau gėlių saloną. Jis man vienas geriausių, kadangi pusseserė man leido viską projektuoti, kaip aš įsivaizdavau. Mano kurta tiek architektūra, tiek baldai. Tai turbūt kol kas pats geriausias mano darbas. Taip pat manau, kad labai vykęs projektas „Pušų takas“ prie Andrioniškio. Jis irgi ne vieno architekto gerai įvertintas.
– Koks Jūsų išsilavinimas? Vienur Jus vadina baldų dizaineriu, kitur – architektu…
– Baigiau Dailės institutą, kadangi mokėmės ir architektūrą, ir baldus, ir interjerą – dirbau visose šiose srityse. Būtent nuo gėlių salono Prienuose „užsikabinau“ už architektūros. Paskui išsilaikiau architekto atestaciją ir dabar esu atestuotas architektas.
– Kas Jūsų darbe maloniausia ir įdomiausia, o kas nemaloniausia?
– Sunkiausia – „popierizmas“. Kol darai eskizą, derini su užsakovu – pats geriausias. Neįdomiausia dalis – kai reikia visą „popierizmą“ paruošti ir paduoti derinti.
– Ar kada nors Jums pavyko padaryti nors vieną privataus namo ar panašaus gabarito statinio projektą, kurio savininkas kartu su meistrais darbo eigoje nebūtų pakeitęs?
– Tai jau minėtas gėlių salonas Prienuose, „Pušų tako“ eksterjeras – kaip buvo sugalvota, taip ir padaryta, ir dar buvo gyvenamųjų namų. Žinoma, ir sau pasidariau namelį Anykščių senamiestyje taip, kaip įsivaizdavau.
– Skaitytojas „Algirdas“ rašo, kad esate tituluotas architektas, darbai originalūs, žvilgsnis savitas ir originalus. Tuo tarpu Anykščių architektūra, ypač mažoji, banali, kažkoks kratinys. Miesto architektūrinis veidas blyškus. Kodėl? Kur Jūsų talento apraiškos Anykščiuose?
– Geras pastebėjimas. Suoliukai, šiukšliadėžės turbūt supirktos iš kur papuola, nes skirtingos, vienareikšmiškai nėra vieningos linijos. O dėl tų dalykų ne aš sprendžiu, kokia architektūra Anykščiuose turi būti, nuo mano nuomonės čia turbūt niekas nepriklauso.
– Ar savivaldybės darbuotojai kviečia Jus rengdami miesto gražinimo projektus, ar vis tik Jums tinka posakis „savam krašte pranašu nebūsi“?
– Nekviečia. Turbūt nereikia. Todėl aš dalyvauju architektūros parodose, kad pasitikrinčiau savo architektūrinius gebėjimus, blogai ar gerai dirbu. Kol kas atrodo, kad gerai.
Posakis „pranašu nebūsi“ tinka. O ir juo būti nenoriu.
– Už savo namo projektą gavote reikšmingą apdovanojimą, architektūros konkursuose ne vienas Jūsų kurtas projektas pateko tarp geriausių. Ar kaip nors buvote pagerbtas už tokius pasiekimus rajone? Gal buvote priėmime pas merą, gal gavote kokį padėkos ar pagarbos raštą iš Anykščių rajono valdžios?
– Ką galiu pasakyti? Negavau nei pakvietimo pas merą, nei jokio rašto iš rajono valdžios. Pasveikina nebent kolegos architektai iš kitų rajonų.
– Kaip vertinate darbus Anykščių senamiestyje: naujai įrengiamas aikšteles, fontanus, senamiesčio apželdinimą?
– Kad tvarko senamiestį – vienareikšmiškai labai gerai. Ir tvarko gan gerai, išskyrus tai, kad šviestuvai senamiesčiui yra per dideli ir šiukšlių dėžės per gremėzdiškos. Visas senamiestis yra gan mažas ir mažos erdvės. O šviestuvai dominuoja. Manau, kad tai minusas. Turėtų viskas labai derėti. Dar manau, kad paminklas prie prokuratūros ne vietoje. Jam reikėjo tinkamesnę vietą surasti. O šiaip fontanas labai geras, tokių erdvių Anykščiams labai reikia.
– Kaip vertinate renovuoto Anykščių kultūros centro fasadą? Ką manote apie bandymus senus pastatus atnaujinti šiuolaikiškomis medžiagomis? Ar reikia taip renovuoti pastatus, kad jų kūrėjai neatpažintų savo projektų?
– Kai buvo svarstomas kultūros namų renovavimo klausimas, aš buvau už tai, kad liktų sena architektūra. Tuo metu buvau rajono Kultūros tarybos narys ir todėl išsakiau savo nuomonę. Kritikavau pirmąjį numatytą renovavimo variantą. Ačiū Dievui, kritiką išgirdo, ir dabartinis variantas gan geras ir toks gali būti.
O dėl senų pastatų atnaujinimo naujomis medžiagomis – labai gerai rekonstruotas Anykščių paštas. Štai ir atsakymas. Medžiagos naujos, bet architektūra liko ta pati, stilistika ta pati. Tai vienas iš tų pastatų, kuris renovuotas gerai. Gerai renovuotas ir „Swedbank“ pastatas Anykščiuose.
Manau, kad kūrėjai net po renovacijos savo projektus turėtų atpažinti, nes reikia renovuoti taip, kad pastato autentiška vertė liktų. Žinoma, jei pastatas yra vertingas.
– Jūs esate nuolatinis respublikinių architektūros ir dizaino parodų dalyvis ir laureatas. Gal žinote, kokie dar anykštėnai dalyvauja tokiose parodose?
– Net nežinau… Man tokia architektų pozicija, kai nenori dalyvauti konkursuose ir parodyti, ką sukūrė, atrodo keista. Jau minėjau, kad aš parodose dalyvauju, kad pasitikrinčiau. Juk kurdamas visada abejoji – gerai ar negerai. Kitaip iš kur žinoti, teisinga ar neteisinga linkme eini? Kiek dalyvavau parodose, visada pataikydavau į kryptį.
– Jei Jums suteiktų visišką kūrybos laisvę, kaip atrodytų, kokiomis savybėmis pasižymėtų Jums idealūs namai?
– Viską kurčiau kuo paprasčiau. Kuo paprastesnėm medžiagom, kuo funkcionalesnius. Ir mums, lietuviams, jau reikėtų suprasti, kad namai turi būti kuo mažesni, kuo ekonomiškesni ir turi patenkinti ne maksimalius, o optimalius poreikius. Net savo namuką senamiestyje kai dariau, ploto neturėjau daug, bet pasistengiau kuo geriau išnaudoti jo erdvę. Ir keturių asmenų šeimai to užtenka! Įsivaizduoju, kad idealus projektavimas vyksta pagal pagrindinį principą – paprastai, bet ne prastai. Beje, dabar grįžtama prie nedidelių optimalių namų. Taip, beje, gyvena visi skandinavai.
– Kas Jums svarbiau namo projekte – grožis ar funkcionalumas?
– Namas gražus ar ne – taip, kriterijus. Namas turi būti geras, kitaip tariant – „teisingas“. Jei „teisingas“ – vadinasi, jis turi būti funkcionalus. O suvokimo „gražus“ iš viso negali būti, nes tas pats namas vienam bus gražus, o kitam ne. Kaip ir apie biblioteką. Kiek buvo kalbėta, kad tai tvartas ir t.t., o pats geriausias pastatas Anykščiuose.
– Kuris pastatas Anykščiuose Jums pats gražiausias, o kuris baisiausias?
– Gražiausias, vienareikšmiškai, naujoji biblioteka. Su ja tikrai bus galima reprezentuoti Anykščius. Vertas konkurso darbas. O baisiausias – autobusų stotis. Kai jau ją pastatė (renovavo), architektūros prasme ji jau buvo moraliai pasenusi. O pastatas pasitinka atvykstančius į Anykščius…
– Ką manote apie paminklą Laisvei? Ar jam čia vieta? Ką manote apie paminklo meninį lygį?
– Pats paminklas, skulptūra, labai gera, moderni. Anykščiams pliusas, kad skulptūrą pastatė. Tačiau didžiausia problema – akmeninis postamentas. Prieš statant paminklą siūliau skulptūrą įstatyti į vandenį fontane, o ne kelti ant postamento. Ji būtų patraukli jaunimui (kaip Rygoje prie Laisvės paminklo, prie kurio buriasi jaunimas). Jei ten būtų muzika su fontanu ir jame stovėtų kad ir toks paminklas, koks yra, būtų patraukli vieta. O kaip atrodytų vakare! Manau, kad galima suderinti šiuolaikišką modernų stilių ir pagarbą žuvusiems. Tačiau dabar net kalbos negali būti apie iškėlimą.
