Drobčiūnai: Machvicų giminės lopšys ir kapas

Bene už septynių kilometrų į rytus nuo Svėdasų kadaise buvo prancūzų kilmės dvarininkams priklausęs Drobčiūnų dvaras. Paskutinioji čia gyvenusi Machvicų giminės karta buvo keisti vienišiai, kurie pabaigę gyvenimo kelionę amžinojo poilsio atgulė giminės kapinaitėse – beržais ir šermukšniais žaliuojančiame padvarės kalnelyje.

Sena istorija byloja, kad Machvicų giminė kilusi iš Prūsijos, o į Lietuvą atkeliavo ir čia apsigyveno jau Vytauto Didžiojo laikais. Sumanumu, kovingumu, ištikimybe pelnė valdovo palankumą, įsigijo valdų. 

Audringo ir viltingo XIX amžiaus pradžioje dvarą valdė Zenonas Machvica – karštas tėvynės patriotas, svajojęs apie laisvą, nepriklausomą Lietuvos valstybę ir su sūnumis stojęs į Maskvos link besiveržiančios Napoleono armijos gretas. Prancūzams pralaimėjus pateko į Lietuvą valdžiusio Rusijos caro valdžios nemalonę, buvo ištremtas į Sibirą, iš kur sugrįžę vyresni sūnūs, o sūnų turėjo net šešis, dalyvavo ir 1831 m. sukilimo kovose. Sukilėliams pralaimėjus jo sūnus Konstantinas Machvica spruko į Prancūziją, ten vedė prancūzaitę Stefaniją Žirondo, gausioje jų šeimoje augo septyni vaikai. Carui paskelbus amnestiją, 1858 m. šeima sugrįžo į giminės lizdą – Drobčiūnus.

Pasak senųjų svėdasiškių, Konstantino Machvicos vaikai nusprendė nekurti šeimų tol, kol Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė, matyt, tokiu savo pasiryžimu manė permaldauti Aukščiausiąjį ir greičiau sulaukti nepriklausomybės aušros. Deja, taip ir paseno, nors, pasak senolių, broliai gyvai domėjosi moteriška gimine, patyrė meilės nuotykių, gal net paliko ir palikuonių, bet šeimų taip ir nesukūrė. XX amžiaus pradžioje dvare gyveno jau mirusio pono Konstantino Machvicos žmona ponia Stefanija, sūnūs Steponas, Stanislovas, Mykolas bei dukra Morta. Valdė vienu metu dar ir Samosiškio bei Morkūniškio dvarelius, bet palengva jų valdos mažėjo. Lietuvai tapus nepriklausoma ir vykdant žemės reformą dvaro žemės buvo apkarpytos, nebeliko kumečių, tad ponai dvaro žemę dirbdavo pasitelkę samdinių, vėliau nuomodavo, patys gyvendami iš nuompinigių bei gaunamų produktų. Nebuvo labai poniški, gyveno taupiai, be prabangos, labiau nei arbatą ar pyragus mėgdavo kaimišką zacirką ar bulves su rūgpieniu. Dar gyvi prisiminimai apie keistus, pasenusius, vienišus, bet išdidžius, viduramžių riterių dvasia dvelkiančius bajorus. Matyt, juos pažinęs, apie juos girdėjęs iš netolimo Pamalaišio kaimo kilęs rašytojas Steponas Zobarskas sukūrė apsakymą „Istorija apie poną Steponą“, kurioje pasakoja apie keistus brolius vienišius, kurie „neturėjo noro ir laimės sukurti šeimos židinį“. Apie pono Stepono turtus – jis rieškučiom žarstė auksinius pinigus kaip sodietis žirnius, iš tų didelių turtų rieškučias monetų duoda ištikimiausiam tarnui, o kitus nežinomo geradario vardu paaukoja Vilniaus universiteto Menų fakulteto studentams remti. Miršta laisvas ir patenkintas, žemiškų turtų dorai atsikratęs, o po jo mirties apie didelius turtus nujausdamas brolis Mykolas su šuniška uosle išieško visus užkampius, nieko neranda ir nusivylęs eina prie ką tik supilto brolio kapo ir suklupęs rauda: „Steponai, Steponai, kur tavo turtas? Kur tu padėjai pinigus, broleli Steponai?“

Paslaptinga buvo ir sesuo Morta. Ši tolimais 1856 m. gimusi moteriškė tėčio neteko vos šešiolikos. Tad labai išgyveno, sapnuodavo jį, sėdintį karste… Ši paslaptinga, paniurusiu žvilgsniu mergaitė augo tarp Drobčiūnų kapinių kryžių ir žavėjosi tik gėlėmis. Dažnai prasiverždavo prancūziška malda: „Mon ame l‘attend, fondee sur vos promesses; mon ame se confie dans le Seigneur…“ („ Dieve, tavy mano viltys, tavo žodžiu pasitiki mano siela… Mano siela Viešpaties laukia…“) Suaugusi buvo guvaus, pažinimo trokštančio proto, domėjosi literatūra, filosofija, gilinosi į tikėjimo paslaptis, pranašavo Rytų ir Vakarų religijų taikų susiliejimą, o tam sąlyčiui geriausia vieta numatė Europos centre esančią Lietuvą. Sename, paslaptingame dvare gyvenanti Morta savo dvasią, paženklintą vienatve gyvenimą gaivino mėgiamais užsiėmimais – skaitė knygas, rašė dienoraštį, eiliavo, skambino pianinu, susimąsčiusi vaikščiojo parko takeliais ir apylinkės laukais, parymodavo prie brangiausių žmonių kapelių kapinių kalvoje. Kartą pratarusi: „Viskas čia yra poezija ir nežinia, kur prasideda realybė, kur legenda.“ Dažnai užsirūkydavo kvapnią cigaretę ar egzotišką pypkę, jau tada nešiojo ilgas kelnes ir berniokiškai trumpai kirpo plaukus. Ypatingas jos pomėgis buvo piešti. Dažniausiai liedavo Prancūzijos, Lietuvos vaizdų natiurmortus su kalnais, kalvomis, sodybomis, žaliomis lankomis, giedru dangumi, dailiais pakelių kryžiais, nupiešdavo ir vieną kitą portretą.Ypač mėgo piešti gėles, jos pieštų paveikslų su laukų ir darželių gražiausiais žiedais ir šiandien galima surasti apylinkės sodybose puošiančių trobų ar seklyčių sienas. Ramunės, lelijos, erškėtrožės ir niekada nepasitaikydavo rūtų. Apie jas kartą pasakiusi, kad tai Lietuvos mergaičių žolynėlis, o ji prancūzaitė. Pasakojama, kad ji yra nupiešusi paveikslų ir Svėdasų bažnyčiai, sakoma, Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas jos kūrinys. 

Dvarininkų mirtis. Įprotis laidoti po kelių savaičių ar po mėnesio, gebėjimas kūną išlaikyti šaltame rūsyje beveik nepaveikiamą gamtos.Tuomet jau nebebūdavo jokios tikimybės, kad galima palaidoti gyvą. O buvo laikai, ypač XIX amžiaus viduryje, kai to buvo labai bijota, mat tai šen, tai ten pasigirsdavo istorijų apie prisikėlusius numirėlius, apie atgijusius net jau beriant žemes ant karsto. Anglijoje tą problemą novatoriškai sprendė Džordžas Beistonas, jis užpatentavo savo išradimą – ant karsto įtaisytą nedidelę varpinėlę su varpeliu, nuo kurio nutiestas „šniūras“ būdavo įdedamas į mirusiojo ranką, kad netikėtai atgijęs tuojau pat galėtų duoti ženklą.

Gyvenimas buvo nerūpestingas, o į senatvę dažnai ir nelengvas. Steponas kartais prasitardavo, kad jei būtų buvęs gyvas tėvas, tai gal jie būtų taip negyvenę, gal būtų vedę, nes ir merginas buvo nusižiūrėję. Bažnyčion važiuodavo dviem širmais arkliais Steponas ir Morta, o Mykolas buvo netikintis. Stanislovui reumatas sukdavo kojas, tai priepuolio skausmų prispaustas šaukdavo balsu. Pasakoja, jei dvare kas numirdavo, tai pavalgyti pietų, kaip įprasta, neduodavo… Atvykdavo į namus kunigas ir velionį pašventindavo dar atvirame karste, o jau tada nulydėdavo į giminės kapines padvarės kalnelyje. 

Apie tas kapinaites pasakodavo, kad ten kadaise buvęs palaidotas koks kunigaikštis. Dar amžiaus pradžioje ponai pasamdę rusus akmentašius pasirūpino tą bene 17 žingsnių ilgio bei 12 pločio plotą aptverti aukšta akmenine tvora su keturšlaitėmis piramidėmis besibaigiančiais vartų kuorais, masyviais metaliniais varteliais ir aukštu kaltiniu kryžiumi giminės panteono centre. Po neįprastų ir klasikinių formų paminklais atgulė ponai Machvicos – tėvas Konstantinas miręs dar 1871 m., po to jaunesni – Matija, Povilas, giminaitis Henris Žirondo. Zenonas mirė peršalęs medžioklėje ir susirgęs plaučiu uždegimu 1899 m. Jau tarpukariu vienas po kito šimtamečiais beržais ir nuo visų piktųjų saugančiais šermukšniais ošiančiame kalnelyje atgulė Steponas, staiga mirusi ir dalyvaujant Svėdasų klebonui Jonui Kraniauskui palydėta Morta ir galiausiai paskutinis 1935 m. liepos 10 – ąją pasimiręs Mykolas.

Senai nebėra dvaro rūmų, to pasaulio, apie kurį Prancūzijoje gyvenanti giminės metraštininkė Genevje Carion Machwitz rašė: „Lietuvos širdyje prie ežerų ir beržų giraičių iškyla didelis baltai rožinis rūmas – Machvicų giminės lopšys ir kapas.“