Nykstantys paminklai rajone – niekieno rūpestis?

Kultūrologas Vytautas Balčiūnas pirmajame šių metų „Aukštaitiško formato“ žurnalo numeryje (Balčiūnas V., Pūvanti atmintis Anykštijoje, AF, 2025 m., Nr. 1(102)) iškėlė problemą, kodėl Anykščių rajone yra nesaugomi žinomų meistrų kurti mediniai paminklai?
Tai – Ažuožeriuose stovėję stogastulpiai Antano Vienuolio-Žukausko apsakymo „Astronomas Šmukštaras“ personažui Šmukštarui ir bebaigiantis nunykti kryžius, skirtas rašytojui, iškentusiam Štuthofo koncentracijos pragarą ir parašiusiam apie tai knygą „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, teologui kunigui Stasiui Ylai atminti.
„Anykšta“ domėjosi šių paminklų likimu.

Kryžius bus restauruojamas

Anykščių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Stankevičienė sakė, kad rašytojo, kunigo St. Ylos gimtinės vieta kultūros vertybių registre yra įregistruota (unikalus kodas kultūros vertybių registre – 2751) Luciūnų kaime, Kurklių seniūnijoje.
Tačiau Luciūnuose stovintis paminklas pūva, jo metalinio saulės vainiko dešinės pusės apačia nupuvusi, dingusi.
„Kunigo St. Ylos kryžius buvo 1992 metais įtrauktas į registrą ir aš pati tam rengiau dokumentus. O pats kryžius 1990-aisiais pastatytas.
2017 metais parengus restauravimo-konservavimo programą, buvo atlikti kryžiaus, žyminčio kunigo St. Ylos gimtinę, konservavimo darbai. Šiais metais skirtos lėšos kryžiaus kryžmos ir jos meninių detalių restauravimo darbams, šie darbai bus atliekami savivaldybės biudžeto lėšomis artimiausiu metu. Kiek tai kainuos, pasakyti negaliu, nes dar neįvyko viešieji pirkimai“, – apie kryžių St. Ylai atminti, kurį padarė žinomas, iš Troškūnų seniūnijos kilęs tautodailininkas Liudas Tarabilda (1916–2004), pasakojo D. Stankevičienė.

Kodėl paminklai Šmukštarui – ne vertybė, negali paaiškinti

Ažuožeriuose tautodailininkų Juozo Šlivinsko ir L. Tarabildos darytos skulptūros astronomui Šmukštarui (beje, Ažuožeriuose iš tiesų gyveno Jonas Navikas, gerai supratęs astronominius reiškinius ir taip palikęs įspūdį jaunajam A. Vienuoliui), yra sunaikintos.
Šie stogastulpiai buvo pastatyti Anykščių muziejaus direktorės, muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės iniciatyva. Kaip „Aukštaitiškame formate“ rašo 1989–1992 metais Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejui vadovavęs V. Balčiūnas, „1974 ir 1976 metais ant Karvelio kalnelio, prie Ilgio ežerėlio buvo įamžintas kaimo astronomas Šmukštaras – Juozo Šlivinsko realistinė skulptūra vaizduoja Šmukštarą, kairėje rankoje laikantį žemyn nuleistą garsiąją astronominę lazdą, o dešinėje rankoje laikantį aprūkusio stiklo šukę, pro kurią jis žvelgia į užtemusią saulę (pilnas saulės užtemimas įvyko kaime 1887 metų rugpjūčio 19 dieną, kai būsimam rašytojui ėjo penkti metai), o antrąją skulptūrą – L. Tarabildos kūrinį – sudaro labai aukšta ąžuolo kolona, virš kurios horizontaliai prie kolonos pritvirtintų debesų kaip įkvėpimo mūza skrenda metalinį žvaigždžių vainiką laikanti įkvėpto astronomo skulptūra. <…>

Deja, jau porą dešimtmečių čia viskas pasikeitė – išniekintas L. Tarabildos paminklas: jo tik apatinė dalis, nupjovus paminklą, įkastą į žemę, styro augančiame privatizuotame pušynėlyje ir ženklina Karvelio kalnelio viršūnę, kur stovėjo abu paminklai Šmukštarui, o J. Šlivinsko skulptūra, kurios žemėje esančio pamato metaliniai strypai dar tebėra buvusioje vietoje, perkelta visai į kitą vietovę, prie buvusio šoumeno Gintaro Ruplėno sodybos, kur guli nupjauto L. Tarabildos paminklo kolona ir sumesti skulptūros debesys, o horizontalios metalinės astronomo skulptūros nebėra.
Šį išniekintą paminklą jau pūvantį 2010 metais surado ir paskelbė Lietuvos astronomai savo svetainėje www.astronomai.lt (https://www.astronomija.info/a-vienuolio-astronomas-smukstaras/).

Jų medžiagą su trimis nuotraukomis gali peržiūrėti kiekvienas šioje nuorodoje ar google paieškoje įvedęs paieškos žodžius „astronomas Šmukštaras“. Šią nuorodą ir mano parengtą išsamų kultūrinį komentarą prieš kelerius metus rodžiau tuometiniam Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktoriui Antanui Verbickui ir muziejaus kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui, savivaldybės paminklosaugininkei ir kitiems pareigūnams, bet iki šiol reakcijos jokios“, – „Aukštaitiško formato“ straipsnyje „Pūvanti atmintis Anykštijoje“ rašo kultūros paveldo tyrinėtojas, buvęs kultūros viceministras V. Balčiūnas.
Pasiteiravus, ar minėtos skulptūros yra įtrauktos į kultūros vertybių registrą, D. Stankevičienė sakė, kad jos „nebuvo ir nėra registruotos kultūros vertybių registre“.
Paklausus, ar stogastulpiai Šmukštarui nebuvo įtraukti į registrą, nes yra nevertingi, specialistė teigė:
„Nieko negaliu pakomentuoti, nes nieko nežinau. Pasakiau kaip faktą, ko nėra registre. Tikrai negaliu pasakyti, kodėl jie ne registre, kodėl jų niekas neįrašė. Jie buvo pastatyti 1976 metais, nežinau, kodėl 1976 ar 1980-siais niekas jų neįrašė. Nežinau“. Pastebėjus, jog keista, kad T. Mikeliūnaitės statyti objektai yra nesaugomi, D. Stankevičienė patarė: „Balčiūno ir paklauskit, kodėl jis neinicijavo, kai buvo muziejaus direktorius, įtraukti Šmukštaro. Galėjo Vienuolio kelią visą įtraukti ir būti vienas iniciatorių.“

Stogastulpiai – privačioje teritorijoje

Muziejininkas, buvęs ilgametis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas pasakojo, jog viena skulptūrų astronomui Šmukštarui Ažuožeriuose buvo pastatyta 1976 metais vykusio plenero metu.
„Aštuntame dešimtmetyje buvo padaryta medžio drožėjų stovykla ir pastatė tas skulptūras, ženklino konkrečias vietas. Kai pravažiuojate Ažuožerius, ties įvažiavimu, prie kelio, stovi medinis drožinys – buvo du, bet vienas sudegintas dar iki nepriklausomybės. Buvo paženklinta sodybvietė, trečia buvo pastatyta ant Karvelio kalnelio, o ketvirta – kryžius į Peslius, kur Veronika galbūt prie jo meldėsi, prieš eidama nusiskandinti“, – sakė A. Verbickas. Jis pasakojo, kas nutiko šioms skulptūroms ir neslėpė, jog nei jis pats, nei kažkas kitas iniciatyvos pakeisti situacijos nesiėmė.

„Kai dirbau Ažuožerių mokykloje devintame dešimtmetyje, tada su vaikais mes žygiuodavom tuo Vienuolio taku (kuriuo Vienuolis keliaudavo iš Anykščių į Ažuožerius – aut. past.). Paskui, jau nepriklausomybės metais, namą prie ežero nusipirko Ruplėnų šeima. Per nepriklausomybės metus ten užaugo miškas – turbūt, Ruplėnų ir sodintas. Tame miške kalnelio nebesimato. O buvo dirvonas, tame dirvone – kalniukas. Tame Karvelio kalnelyje stovėjo drožiniai.
Antra, kai devyniasdešimt kažkelintais metais vyko metalo vogimo vajus, kažkas nupjovė rąstus ir susirinko metalines figūras [nuo Šmukštaro paminklo]. Tuo pačiu laiku ir Jono Biliūno bareljefą supjaustė ir pridavė (dabar jis – iš dervos). Ant Veronikos kryžiaus kabėjo tokios Veronikos ašaros iš skardelių – vėjyje jos barškėdavo. Ten vagims užteko kopėčių, jie juos pasiekė nudraskyti. O Šmukštaro skulptūros metalo kosmonautų figūros nepasiekė, todėl visą nupjovė.

Teritorija buvo privati, tuo viskas ir pasibaigė. Aišku, galbūt ir miške kalnelis galėtų būti paženklintas… Bet tada taip buvo – privati nuosavybė… Atsuktum laiką atgal, galbūt dabar kitaip žiūrėtum. Bet tada tiesiog buvo taip. Kadangi nebėra originalių metalo detalių, taip viskas ir liko. Galiu pasakyti, kad žygių kažkur kitur paženklinti nesu daręs, nei kiti darė“, – kalbėjo buvęs ilgametis muziejaus direktorius A. Verbickas.

Beje, A. Vienuolio-Žukausko sodybvietėje Ažuožeriuose pastatytas stogastulpis yra valstybės saugomas objektas. A. Verbicko teigimu, taip atsitiko greičiausiai todėl, kad visa sodybvietė yra įtraukta į kultūros vertybių registrą.
Paklausus, kas turėtų prisiimti atsakomybę už paminklų priežiūrą, muziejininkas sakė:
„Anais laikais juos apylinkė prižiūrėjo, mes su Ažuožerių mokyklos mokiniais eidavom, žoles ravėdavom. Bet tai buvo iki 1990 metų. O dabar rūpinasi seniūnijos, muziejaus jos niekada nebuvo. Kas tavo teritorijoje, tuo ir rūpiniesi, tik teorija ne visada sutampa su praktika… Prie kai kurių objektų bendruomenės prisideda.“

Anykščiuose neliko kultūros paveldo vertybių vertinimo tarybos

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus patarėjas Arūnas Giraitis „Anykštai“ sakė, kad Ažuožeriuose valstybės saugoma yra rašytojo A. Vienuolio-Žukausko gimtosios sodybos vieta, o nuniokoti stogastulpiai Šmukštarui greičiausiai buvę nevertingi.
„Vertingosios savybės yra buvusio namo vieta ir mažosios architektūros statiniai, vaizduojamojo meno formos – medinis stogastulpis su viršuje išdrožtomis skulptūromis, vaizduojančiomis Vienuolio-Žukausko literatūrinius herojus (aut. Juozas Grabauskas ir Petras Raudys). Kadangi objektas yra valstybės saugomas, jis gali gauti iš valstybės paramą, finansavimą. Kodėl į registrą nebuvo įtraukti kiti stogastulpiai, reikia klausti vertinimo tarybos, nes ji tai sprendžia. Reikia žinoti, kam priklauso tų skulptūrų nuosavybė, kieno tai turtas ir kas jų savininkas, – kalbėjo A. Giraitis. – Žiūrint istoriškai, tos skulptūros nėra autentiškos, kaip A. Vienuolio laikų. Jos yra vėliau statytos ir tas įrašymas, kad jos vertingos… Daugiau menine prasme jos vertingos. Manyčiau, kad jos nevertos saugoti. Manau, kad tokių vietų, kur nieko nėra, jų net registre neturėtų būti, nes administravimas vien kiek kainuoja – reikia važiuoti, apžiūrinėti. Užtenka paminklą pastatyti ir visuomenei to pakanka, jo nebūtina į registrą rašyti. Visko surašyti nėra prasmės.“
Pastebėjus, kad minėtos skulptūros po 1990-ųjų atsidūrė privačioje teritorijoje bei pasiteiravus, ar tokiu atveju objektą, be savininko, dar kas nors gali siūlyti įrašyti į kultūros vertybių registrą, A. Giraitis aiškino:

„Be savininko sutikimo jokio objekto į paveldo sąrašus netraukiam. Dabar rengiamas naujas įstatymas ir mūsų tas pats bus įtvirtinta, kad negali būti, kad kažkas sugalvojo, įtraukė į registrą ir, atsikėlęs ryte, matau, kad mano gyvenamoje vietoje – saugomas objektas.“
Tačiau siūlyti, kad objektas būtų įtrauktas į saugomų vertybių registrą, gali bet kas – tiek eilinis rajono gyventojas, tiek savivaldybė ar panašiai.
„Galima objektą inventorizuoti. Sudėti nuotraukas, nurodyti vietą, adresą. Tą gali padaryti bet koks žmogus. Iš inventoriaus į kultūros vertybių registrą imamas objektas ir vertinimo komisija vertina bei jį įrašo į registrą pagal tam tikr

s kriterijus. Inventoriuje iš viso, visoje šalyje, šiuo metu yra 2232 objektai, o registre – apie 32 tūkstančius.
Vertinimo komisija gali būti ir prie savivaldybių. Pas jus irgi tokia buvo, bet dabar – neveikianti“, – aiškino kultūros paveldo specialistas. Jis sakė, kad dabar stengiamasi įtraukti kuo mažiau naujų objektų į kultūros paveldo registrą – dažniausiai jame atsiduria partizanų žuvimo vietos, piliakalniai. Beje, savivaldybė, pasak A. Giraičio, taip gali turėti savo saugomus objektus ir juos saugoti gali nebūtinai valstybė.
„Juos gali paskelbti rajono Taryba. Zarasai, Panevėžys yra pasiskelbę savo istorinę miesto dalį. Anykščiams mes siūlėme, jie nenori pasiskelbti. Kai rengė specialų planą, buvo toks tikslas. Bet Taryba nepasiskelbė Anykščių miesto dalies istorine. Dabar jis yra kultūros vertybių registre registruotas objektas“, – kalbėjo A. Giraitis.
Objektais, pasak specialisto, turi rūpintis, juos prižiūrėti savininkai – tas, kas juos statė.
„Ir bendruomenė, kuriai tai rūpi. Teisiškai kalbant – tai sklypo arba turto savininkas. O tas, kam rūpi, ir rūpinasi – dažniausiai yra bendruomenė“, – „Anykštai“ sakė A. Giraitis.

Vertingi objektai – ne savivaldybės reikalas

Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, 2025 metų gegužės 15 dienos duomenimis, Anykščių rajone, savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Stankevičienės teigimu, registruoti 605 kultūros paveldo objektai.
„Kultūros paveldo objektai skirstomi į kultūros paminklus, valstybės saugomus ir registrinius. Anykščių rajono teritorijoje yra 39 kultūros paminklai, 176 – valstybės saugomi, 355 – registriniai, 20 kultūros paveldo objektų apsauga panaikinta, 12 atskirų kultūros paveldo objektų tapo kito objekto vertingąja savybe, 3 – inicijuoti skelbti valstybės saugomais.
Šis sąrašas kinta, kai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu naujam objektui suteikiama teisinė apsauga arba tos pačios vertinimo tarybos aktu teisinė apsauga panaikinama. Duomenys apie pokytį kultūros vertybių registre pagal atskirus metus nėra fiksuojami“, – raštu „Anykštai“ dėstė D. Stankevičienė, o paprašyta paaiškinti, kodėl negalinti pateikti duomenų, kiek objektų per tam tikrą laikotarpį įtraukta į kultūros vertybių registrą ir kiek jų išbraukta, piktinosi.
„Kai kalbate tokiomis kategorijomis – „paminklai“ ir panašiai, paminklai yra aiški kategorija, turinti aiškų statusą paminklinį. Jie yra pas mus tik 39, yra aiškios kategorijos kultūros paveldo vertybių. Nebūna kultūros paveldo objektai sunaikinti, jiems gali būti teisinė apsauga nuimta, jei jie sunykę. Jeigu objektas yra sunykęs ir jo nėra, jam panaikinama teisinė apsauga.
Nėra tokių duomenų, kaip jūs prašot – kas 2 metus, kas 5 metus, per nepriklausomybės laikotarpį. Yra bendras registras, jis nuolat pildomas. Jei objektas yra išbraukiamas, panaikinama teisinė apsauga, jam ir panaikinama. Jei naujas įtraukiamas – tai įtraukiamas naujas, bet niekas neveda tokios statistikos registre, kad būtų galima iššifruoti – tiek per penkerius metus panaikinta apsaugos, o tiek – įtraukta. Tokių duomenų nėra, tokia statistika nėra vedama – galima registre ieškoti ir iš 600 objektų žiūrėti, kada jie registruoti ir skaičiuoti. Dėl to ir parašiau, kad pats registras yra kintantis, bet niekas neveda jokių statistinių duomenų. Klausimas, nepykit, bet kvailas“, – apie tai, kokia yra saugomų paminklų statistika ir kaip ji kinta, kalbėjo D. Stankevičienė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas