Austė Juozapaitytė-Gruodė: „Anykščiuose labiausiai trūksta aiškios vizijos“

„Anykšta“ aplinkosaugininkei, gamtos patirčių gidei, kraštovaizdžio dizainerei Austei Juozapaitytei-Gruodei uždavė keletą klausimų apie Anykščius.

– Gerbiama Auste, „Anykštos“ laikraščio skaitytojai jau galėjo susipažinti su Jūsų įžvalgomis apie Anykščių miesto parką.

Kaip vertinate kitas Anykščių miesto viešąsias erdves, jose esančią infrastruktūrą, kuriose iš jų pati mėgstate leisti laiką?

– Labiausiai džiaugiuosi sutvarkyta upės pakrante – tai erdvė, kurioje gera pasivaikščioti, kur jaučiasi miesto ir gamtos dermė.

Tačiau kartu liūdna, kad kartais net maži, nedaug investicijų reikalaujantys sprendimai, kurie stipriai pagerintų Anykščių įvaizdį, lieka nuošalyje.

Pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelės darbų užsitęsimas, nors tai labai svarbu šeimoms ir miesto patrauklumui.

Vis dėlto Anykščiai tikrai turi gražių ir tvarkingų viešųjų erdvių, kurios džiugina tiek gyventojus, tiek atvykstančius svečius.

– Ar dažnai lankotės Anykščiuose vykstančiuose kultūriniuose renginiuose? Kurie iš jų ir kodėl jus žavi? Kaaip vertinate rajono kultūros darbuotojų gebėjimą generuoti naujas idėjas bei organizuoti išskirtinius, kitokius nei vyksta visuose Lietuvos miestuose, renginius?

– Anykščiai turi išskirtinę galimybę formuoti unikalų kultūrinį veidą – drąsiai atsiriboti nuo masinių renginių formato ir daugiau investuoti į išskirtines patirtis. Įsivaizduoju Anykščius kaip miestą, garsėjantį klasikinės muzikos ar džiazo koncertais, spektakliais, vykstančiais gamtoje, specialiai sukurtose erdvėse. Tai galėtų tapti miesto vizitine kortele.

Kitas stiprus bruožas – tradicinės šventės, tokios kaip „Obuolinės“. Tai nuostabi tradicija, bet dažnai ji nuvažiuoja į įprastos mugės pusę. O juk galėtų būti šventė, kurioje viskas sukasi apie obuolius – nuo skirtingų rūšių degustacijų, šefų kūrybos su obuoliais, karštų obuolių pyragų iki originalių pramogų: obuolių skulptūrų konkursai, obuolių sulčių spaudimo varžytuvės ir kita. Tokie dalykai ne tik išskirtų Anykščius, bet ir paliktų neišdildomą įspūdį svečiams.

– Kaip manote, ar Anykščiams reikalingas kurorto statusas? Anykščiuose ypač akcentuojama turizmo svarba. Kokį progresą matote šioje srityje bei kokias įžvelgiate dar neišnaudotas nišas?

– Dar svarbiau, kad dabartinės pasaulinės turizmo tendencijos aiškiai rodo: žmonės ieško gamtos, tylos, skaitmeninio detokso, „slow tourism“ patirčių. Tai jau nebėra niša – tai tampa pagrindine kryptimi, į kurią investuoja daugelis šalių. Anykščiai turi būtent tai, ko dabar labiausiai reikia pasauliui, tačiau dažnai patys to neįsisąmoniname ir rizikuojame praleisti progą.

Vis labiau populiarėja ir „dark sky tourism“ – kelionės į vietas, kur galima išvysti žvaigždėtą dangų be šviesos taršos. Anykščiai turi visas sąlygas tapti tokiu centru, tačiau šiuo metu naktinis dangus ne visuomet atsiskleidžia dėl dirbtinės šviesos, pavyzdžiui, iš šiltnamių. Kitose šalyse jau naudojamos modernios technologijos, leidžiančios sumažinti šviesos taršą – nuo uždengimų iki išmanių ekranavimo sistemų. Tai yra sprendimai, kurie galėtų būti pritaikyti ir Anykščiuose, suderinant verslo poreikius su turizmo bei aplinkos kokybe.

Jeigu pasinaudosime šiomis galimybėmis dabar, Anykščiai gali tapti vieta, į kurią žmonės atvyksta ne tik pailsėti, bet ir atkurti ryšį su gamta – tai didžiulė niša, kurios pasauliui dabar reikia.

– Kaip vertinate Anykščių rajono savivaldybės darbą ir priimamus sprendimus? Ar, Jūsų manymu, rajonui pakanka aiškios vizijos ir krypties, kaip vystytis toliau?

– Man atrodo, kad Anykščiuose labiausiai trūksta aiškios vizijos – trūksta krypties ir ryžtingų veiksmų, kuria linkme judėti. Būtent todėl Anykščiams labai praverstų bendrakūros sesijos, kai prie vieno stalo susėda savivaldybė, bendruomenės, verslas, kultūros žmonės. Tokie fasilituojami procesai leidžia kartu sudėlioti viziją ir konkrečius veiksmus. Tai metodas, kurį taiko daugelis institucijų Lietuvoje ir pasaulyje, ir jis gali atnešti realų proveržį.

– Anykščiai pagal gyventojų amžių yra sparčiai senstantis rajonas. Kokią matote jo ateitį?

– Nors statistiškai rajonas sensta, bet gyvendama Anykščiuose matau visai kitą vaizdą. Čia gyvena daug energingų, veiklių vyresnio amžiaus žmonių, kurių kitur nesu mačiusi tiek daug.

Taip pat daug jaunų šeimų kraustosi į Anykščius, tik ne visi deklaruoja gyvenamąją vietą. Pastaruoju metu Anykščiai traukia šeimas, norinčias auginti vaikus gamtos apsuptyje – tik nuomos pasiūla kartais tampa iššūkiu.

Tad matau miestą kaip gyvybingą, tik reikia sąlygų jaunimui ir šeimoms čia įsikurti.

– Ko Jums labiausiai trūksta Anykščiuose?

– Labiausiai trūksta aiškios ir ilgalaikės miesto vizijos – tokios, kur Anykščiai būtų atpažįstami kaip sveikatingumo ir gamtos miestas. Ir ryžtingų sprendimų net ir atrodo mažuose dalykuose.

– Ką norėtumėte palinkėti anykštėnams?

– Linkiu, kad anykštėnai neprarastų iniciatyvos. Jei kažkas nevyksta, neverta nusivilti – Anykščiuose nuolat lankosi daug žmonių, ir kartu su jais galima kurti naujas idėjas, projektus, tradicijas. Kiekvienas mūsų galime prisidėti prie to, kad Anykščiai būtų dar gražesni ir patrauklesni tiek mums, tiek svečiams.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas